Nuraudo medžiai rudenio pabučiuoti;
Išvijo šalnos gerves į pietus;
Sode sužvilgo auksaspalviai obuoliai,
O tu man žvaigždę dovanoti ketinai.
Nedrąsiai ir nebyliai gulbės susitiko tvenkiny;
Ir pelkėj, kažkur labai toli,
Pravirko tyliai laumės vaikas –
Aš žvaigždę pamečiau nakties rūkuos.
Pamilo Saulę vienišas putinas,
Uogelėmis pravirko jo gležna širdis;
Rasa negali širdgėlos nuplauti –
Nes Saulė šypsosi ne vien tik jam.
Pavydas verčia raust klevus,
O tūlą vėją staugt naktim –
Nemyli Saulė vargšo putinėlio –
Jis žvaigždę jai nuskynęs buvo.
Pakvipo riešutais bučiuokliškas ruduo;
Nedrąsiai ir nebyliai gulbės išsiskyrė tvenkiny...
Ar tu manęs vis dar ilgėsies,
Kaip Saulės ilgisi putinai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...