Neužsprinki sava išmintim, mano vyre,
Nes sunkioj valandoj remsies mano tikėjimu,
Tuo, kas žodžiuos maldų anei priesaikų
Iš tylos gilumos dar  nėra išgraibyta, nesemta ir neišdrabstyta,
Kas kaip nuojautų budintis sluoksnis
Užpudrioja priaugusias papročio kaukes
Ir kai tu pamanai, jog per vieną pažįsti visas.
Ne, tu aklas didžiuliam mieste,
Kur ir vartai, ir durys panašūs,
Bet už jų – 
Milijonai skirtingų istorijų raitosi kraujo spiralėse.
Neužsprinki sava išmintis – 
Bus dar mudviejų tūkstantis viena naktis, 
Kai aš seksiu tau pasaką naują ir naują, 
Nutylėjus daugiau, nei pasakius.