Tik vakare.
Tik spinduliu paglostei klevą,
Paraudusią viršūnę jo iškeltą.
Kartu – aukštesnę eglę žalią.
Ir pradingai už debesėlio krašto.
 
O laukė jis tavęs, saulute, laukė,
Kad jo spalvas ryškiau nušviestum,
Tačiau tik debesys per dangų plaukė
Ir nešė žvarbų rudeninį lietų.
 
Dabar jo metas pilką žemę puošti,
Liepsnoti prie namų, Nevėžio šlaituose,
Auksiniais lapais švelniai vėjy ošti,
Atsispindėt vaivorykšte vandenyje.
 
Nukris  šlapi, nuliūdę, parudavę,
Nerinks vaikai į puokštę, jų tikrai nerinks.
Praeis lyg elgeta pabjuręs spalis,
Be saulėtų klevų, kas tokį prisimins.
 
.............................................
Pradžiugink spinduliais, saulute, klevą,
Kad jo viršūnė ugnimi nušvistų,
Kad vaikas krentantį pagautų lapą
Ir čežančiu taku per juos nubristų.