Susapnuota glamonė it vėjy vilnijus dulksna – 
Jos drėgnumo per maža šiurpams į gelmes susiplauti.
Lyg jautei, bet likai neliesta, nekalta,
Nes kaip virst realybe kol kas neskaičiuojamos kliautys,
Bet oda rasota ir virpa įdirgęs raumuo,
O skruostai žaruoja droviu, bet aistringu raudoniu.
Žydėjimo alkis... Iškaukt? Ištylėt – neišduot?
Cukrėja ant lūpų saulėto medunešio skonis.
Kur bėgt nuo savęs? Ak, jei atviras būtų glėbys
Sapnuoto, godoto – įkniubtimei ir pasislėptum.
Sapnuota glamonė dar sklando ilgai kambary
Ir klausia tavęs – kur tiek vasaros karščio padėsi?