Mano laike
 
Laike!
Pirmą kartą kreipiuos į tave. Dovanok, aš tavęs nepažįstu, nežinau tavo vardo (ar tu jį turi?), kur tu tūnai – dienom ir naktim, tekant saulei ir leidžiantis, kaukiant pūgai ir žydint alyvoms?
Laike! Kas tu toks – daiktas, jausmas, mintis, o gal dvelksmas kieme nuo pražydusios liepos ar tėkmė Nemune, kai dainuoja mergaitės balsais gintariniais ties Punia, kada žiba rasa per saulėtekį ir kai virsta žibėjimas tas kasdienybės gūdžia pilkuma, kuri, rodos, atėjo visam? Dainos jų ilgesingos ir švelnios – jos nematė karų, negirdėjo tylos, neraudojo drauge su dangum po kovos žūtbūtinės?
Laike! Ar tu padaras laisvas ar esi kažkieno nuosavybė? Kas ir kur tave skirsto, ar už pinigus turguj parduoda, o gal veltui dalina kiekvienam po saiką vienodą, nes girdžiu žmones sakant: „Mano laikas, man skirtas, jau praėjęs negrįžtamai“? Ir balsuos išgirstu tarsi ašarą virpant, tarsi geliantį skausmo akordą, nevilties neatšaukiamą skundą.
Laike! Gal tu vaikštai tarp mūsų, žmonių, ir prižiūri, kad kiekvienas tik tiek, kiek priklauso, paimtų? Koks esi tu – teisingas ar piktas, gailestingas, žiaurus, priešas žmogui ar draugas? Ir kodėl tu slepiesi?
Laike! Pirmą kartą kreipiuos į tave. Nedrąsu man. Gal gėda – šitiek metų drauge, o nesu tau žodelio pasakius, padėkojus už šitiek dienų ir naktų. Ir akimirkų. Jas davei neprašytas, tarsi dovanas, ir kuklus pašalėly glaudeisi, neprimindamas, kam aš skolinga.
Laike! Toks jau būdas negeras žmonių,  jie savus geradarius prisimena tiktai bėdai prispaudus. Tik kai reikia kažko paprašyti jie nusmailina galą liežuvio ir prašo, maldauja. O kaip pyksta negavę! Ir jų norai tikrai begaliniai, neįtiksi visiems, neįtiksi.
Laike! Kiek man skirta – gana, neprašau kaip kareivis – dar samtį. Pasėdėkim šią naktį drauge, kai už lango žiburiuoja žvaigždelės aukštai, atsiminkim, kaip vaikystėj  abu buvom laimingi. Neskubėjom. Kur dabar tu skubi? Juk matai, aš sena, su tavim nebespėju į koją. Tiktai vieno prašau –  kiek man likę, leisk pilnai išgyventi, kad veidai nešmėžuotų pro šalį kaip vaiduokliai, kad suspėčiau suvokti žodžius, kur kažkas kažkada nepasakė, kad dar kartą apglėbčiau vaikus...
Mano laike, man visko gana ir daugiau neprašau nė  sekundės, tik lėčiau, mano laike, lėčiau...