Pabyra tavo žodžiai kaštonais rudeniniais.
Į šlapią žolę krenta saulėtekio lietuj...
Kai deganti aistra nebetelpa krūtinėj
Ir ilgis skrydžio laimės apniukusiam danguj.

Tavieji meilūs žodžiai – lyg žiedlapiai ramunės.
Į jautrią sielą krenta šiam laukime dienos;
Tie žodžiai tokie imlūs... saldus tas minčių grūdas...
Tavųjų žodžių aidą po erdvę išnešios.

-------------------------------------------------------------
o skaudūs žodžiai žeidžia.
ir kenčiame lyg paukščiai
sparnuotą savo širdį praradę audrose...