Rausta klevai, kaip prieš daugelį metų
Rausdavo spalio glėby.
Jiems nesvarbu, kad nuauksinti lapai
Lyjant sušlapo visi.
 
Laikas žaliuoti, laikas parausti,
Bus laikas — su vėju nuskris.
Veltui prašysi, veltui jų lauksi,
Viršūnėn daugiau nesugrįš.
 
Koks gi būtų ruduo be liepsnojančio klevo,
Be šėlimo ugningų spalvų,
Kai parausta miškai ir atrodo, kad dega
Tarp nustebusių eglių, pušų.
 
Tik vėlyvas ruduo puošnų rūbą nurengs,
Lieps pirmuoju sniegu užsikloti.
Nors šakelės virpės, apledėjusios šals,
Teks per žiemą miegoti miegoti.
 
O dabar tegul džiaugias raudonais klevais
Žmogus, po naktelės išėjęs.
Gal uždegs dar skaudžiau pirmais spinduliais
Saulužė, ryte užtekėjus.