Net kai šerkšnas ant žemės nusės
Ir toli bus išėjusi vasara,
net kai žemė ledu apsiklos,
Aš vis lauksiu pavasario.
Aš vis lauksiu atgyjančios paukščio giesmės
Ir nubudusio šalto upokšnio,
Ilgesinga melodija širdį užlies,
Kai ant medžio ims pumpuras sprogti.
Kai pakluonėse ievos pražys
Ir žiedais apsipils sodo vyšnios,
Vienas mirksnis, atodūsis ryto aušros,
Toks trapus, kaip perkūnijos blyksnis.
Pienės pūkas vėl vėjo pagautas
Po pievą skrajos ir mintis lyg klajūnė
Ramybės neradus,skries pavasariais
Tirpdančiais tamsą žiemos,
Skries liūtim ašarojančiom vasarom.
Klevo lapas nukritęs ant žemės šlapios,
Rašys laišką ateinančiai rudenio pasakai.
Vienas mirksnis...