Nepažįstu savęs taip,
Kaip laikas pažįsta skubėjimą.
Ko aš noriu, kai
Lietus sau barbena į langą?

Tikiu, kad netikiu savim,
O laikas bėga vis tolin.
Aš purvina melu
Brendu į savo sielos upę.

(O ji šalta.)
Iš kur paimti aistrą,
Kai ji ne mano upėj maudos?
Aš įkaitė savų minčių.

Nuo jų pabėgti negaliu –
Aš sielos upėj gylin grimztu.
Ko aš noriu, kai nieko nenoriu?
Aš sustingus savy, aš – lavonas.

Aš skubu su laiku,
Kai jis stovi kely;
Kai jis skuba tolin,
Aš skęstu savo nenorų upėj.

Mintys kala mintis;
Aistros plaukia pro šalį –
Nepasiekiu aš jų... –
Grimzta tikslas į nežinomybę.

Nepažįstu savęs taip,
Kaip langą pažįsta lietus.
Tikiu, kad netikiu savim –
Į sielos upę tyška mano laikas.