Išties išties sakau Tau, jos nevertos pagarbos,
Sulesė mano raupus, jie kitąmet turėjo virsti rubinais.
Purpurinės gyvačiukės iš bėgių kelionių
Pažadėjo saugot ateities turtą.

Aš mačiau savo dvidešimtąją dieną,
Kai tvirtoms pakrančių pilims nuraškiau vėtrunges,
Jomis vėjas surakintas lesino šešiakojais angelais
Undinus, išsiblaškiusius nuo gimtų inkarų.

Nežinau, kada mane jos apgavo.
Ar snapais, išdraskytais tikrovės, papirko mane.
Ar išbadėję tretieji vokai prisilietė prie mano veido skylėto.

Aš nežinojau, kas jas papirko.
Vakar tikėjau, kad pelkių klajūnas
Vadinamas
Tu.

Aš mačiau dvidešimtpirmąją dieną,
Kai tetos paslėptomis prijuostėse sidabro šakutėm
Artėjo prie skrynių, mano pogulio užsūpuotų.