pasiliksiu tenai 
kur vienatvės kalnuos sužydės edelveisai
ir per lūpas nubėgs išvešėjusio geismo medus
iš raudonų gėlių jį surinko nenuoramos fėjos
pažadėję  grąžinti 
mano sielai nuplėštus sparnus

sukuždėjo „tikėk“
ir pranyko tarp vėjų
nesivysiu
tebūna kas bus
  
aš gyvensiu sapne kur
migloj snaus viršukalnių snieginos strėlės
išbadėjusios nuojautos glostys nuogus jausmus 
ir diena lyg nenorom
palengva vakarėja 
ten kur liečiasi
tavo vanduo 
ir mano dangus

susileja blausus
horizontas į liniją vieną

nežinia
ji dalina ar sujungia
mus