Danguje paukščių virtinės tarsi berykštančios siūlės,
O rasotus voratinklius vėtros nuo smilgų nudraskė.
Auksinukai beržų pažerti lyg varguoliams paerzinti guli.
Traiškanotos krantuos ajerais susirietusiais sėdžiaukų* akys.
O ir aš apakau, andainykšti bičiuli, – tavęs nepažįstu,
Nei išsklidusių formų, nei raukšlių tinkluos užsislėpusio grožio,
Tad būtųjų aistrų išpažinti, ko gero, nedrįsiu.
Liki ten, kur esi. Be vaiduoklių ramiau šiandien kriošim.
Ar girdi, kaip sode obuolys, žemės pakviestas, dunksi?
Į palangę barbena lietus lyg vėlyvas nelaukiamas svečias.
Suprantu, tai ruduo iš giliai mus paspaudė abu atsidusti.
Patikėsi ar ne – tiktai jis tarpe mudviejų trečias.

* sėdžiauka – kūdra (tarm,)