Vėlei kils, vėlei švis... Tačiau bus tamsu man.
Taip nutinka – ant balto užrašome juodą.
Dabar – spalis, liūdnoka... Dienų pilkuma
Kažką „tarp“ arba „jeigu“ išduoda.
 
Išdavystė? Galbūt. Gal tiesiog. Gal vis tiek...
Ar tiesa – praradimai – parskridusios vėlės,
Nes degi joms žvakelę, nes nori tikėt,
Kad daugiau neužmigt – atsikėlei?..
 
Ir budi iki ryto – kol kils ir vėl švis,
Kol sustings nuo ugnies per naktis tirpęs vaškas.
Kažkaip nedera „jeigu“ ir „tarp“... Gal iš vis
Nebėra tų tarpueilių? Blaškos
 
Mintys darsyk ant popieriaus... Lapų drama –
Aš vienus rašikliu nudažau, kitus – spalis...
Bet ar reik prisimint, bet ar reikia to man –
Kad taip pilka, šalna, kad dar gelia
 
Ir šalčiu, ir ugnim...
...............................................................................
 
Ką turėjau – turiu.
Išdavystę? Argi? Tai už lango man taškos
Rudeninis lietus. Ir jau pusė trijų.
Pučiu žvakę. Rašau: „Spalis“. Taškas.
 
Vėlei kils, vėlei švis...
 
2017 m. spalio 3 d.