Veidas –
It iš balto porceliano,
O širdis –
Veikiausiai krištolinė.
Tokia ji, kol dar nebuvo mano,
Kol šalia savęs turėjo dvynę.
 
Taip, jos buvo dvi,
Bet jas išskyriau –
Tik vienai galėjau meilę duoti,
Tad tarp jų užaugo tankios girios,
Kalnai, slėniai upėmis randuoti.
 
Bėgo laikas ir pati ji keitės –
Dingo skaidrūs žvilgsniai, žodžiai trapūs...
Aš ilgėjaus tos pačios mergaitės,
Tos, kuri dar liko ten –
Anapus.
 
Atsirado keistas nujautimas –
Ne, ne tą rinkausi –
Tik panašią.
Bet buvau tik vieną kartą gimęs
Ir gyvenimo man vieno maža.
..........................................................................
 
Plaukė debesim kažkur į tolį,
Lijo lietumi šaly miražų
Tikras ilgesys –
Tarytum brolis –
Lyg vandens lašai mes du panašūs...
 
2017 m. spalio 6 d.