Už langų spalio vėjai
Atšniokščia į liūtį betaškančią naktį,
Blausiai mirksi spingsulės
It norėtų šešėlių palas apkarpyti.
Ei, nurimkit! Pasiutot?
Kiek galima siausti ir trakti?
Su pilim siaurą būdą sumaišė
Sužvarbęs šunytis.
Tai vaiduokliai rudens
Tarsi Giltinės pažai sujudo.
Kokį rinksies aplot,
Už pirmų jei nėra paskutinių?
Vienišystės lukšte
Susiriesi kaip gemalas grūdo
Ir per naktį klausysiesi
Švokščiančių vėjų lopšinės.
Užliūliuos, užmigdys,
Net prabusti po to nenorėsi.
Palaimingai krenti 
Į šešėlių ažūrinius nėrinius.
Paskutinė mintis –
Ko tos glostančios rankos atvėso?
Gal vaiduokliai rudens
Savo poniai duris bus atvėrę?
Ar dabar tai svarbu?
Koks jaukus apsnūdimas besapnis,
Kai sieksninė naktis
Godžiai įsiurbė striuką dienos šviesų sprindį.
Po būties sutartim smulkus prierašas 
Visko neteksi. 
Išprotėjom, brolau, –
Sužinojom, bet vypsom. Laimingi?