Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė.
2 Sam 22, 4–5
 
Jį vairavo kažkoks vyriškis neregėtai tvirtu, plačiu sprandu.
Visa tai, ką čia parašiau, daugybę sykių esu prisiminęs, apmąstęs ir savo vaizduotėje viską daug sykių pamatydamas, ką prisimenu. Kėgėbistinė gaujelė irgi viską girdėjo ką mąstau ir savo aparatūros ekrane matė, ką aš prisimindavau, įsivaizduodavau, nes mano mintis, galvos funkcionavimą sekė visą laiką, ir net ir dabar seka. Todėl, galimas daiktas, jie jau iš anksto žinojo, ką aš čia parašysiu.
 
P.S. Kai iš ligoninės (jau 1997 metais) mane išleido, tai lyg pasityčiojimui, namo neleido važiuoti vienam, turėjo atvažiuoti žmona mane „pasiimti“. Vos grįžęs, nulėkiau į (nepertoliausiai esantį, 162-ąjį) vaikų darželį–lopšelį, kuriame dirbau antraeilėse pareigose elektriku. Man tas darbas buvo be galo svarbus, nes reikėjo kaip nors pragyventi, gaudavau jame per mėnesį, regis, du šimtus litų. Bet ilgai padirbėti iš ligoninės grįžus neteko, vedėja atleido, galima sakyti, be jokios priežasties ir ceremonijų, nepaaiškindama nė kodėl atleidžia (kai kurių dalykų žmonės paaiškinti tiesiog, dėl gėdingumo, negali). Tiesa, kai prašiau neatleisti pasakė: „Arba čia, darželyje, būkite visą darbo dieną!“. Kaip žinia, joks antraeilininkas visą dieną darbe nebūna. Prieš išvežimą į ligoninę šiame darželyje visos darbo dienos nebūdavau ir aš. Kasdien ateidavau, padarydavau, kas būdavo užrašyta padaryti, ir viskas. Taigi netekau darbo ne tik „Lietuvos aide“, bet ir šio.

2017.IX.1
 
 
Trečiasis prievartinis manęs išvežimas į Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę
 
 
Daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai 1996 metais mane sveiką per prievartą antrąkart išvežė į psichiatrinę ligoninę ir po keturių mėnesių iš jos paleido. Ir ankstesniame, ir šiame 4-ąjame skyriuje „gydantis“, man buvo prakeiksmo dienos. Bet tokios dienos dar nebuvo pasibaigę: lygiai po dvidešimt metų į psichiatrinę ligoninę mane išvežė vėl, vėl per prievartą. Tų dvidešimties metų laikotarpiu kankinimų blogąja savijauta iškentėjau nepaprastai daug – nesuskaičiuojamai daugiau, negu psichiatrinėje ligoninėje. Šiuo laikotarpiu aiškiai sužinojau, kad kankinimus įjungia, į mane „transliuoja“ nuotoliniu būdu, kažkokiomis bangomis. „Transliuoja“ kėgėbistinė gaujelė, savo buveinę turinti kažkur Vilniuje. Kadangi jie į mane ir kalbėjo – žodžiai atskriedavo, ir atskrieja, erdve – tai kai kurių balsus atpažinau. Pavyzdžiui, buvusio „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotojo Juozo Glinskio. Jis ir rašytojas dramaturgas. Paskutiniuosius iki senatvės pensijos likusius metus dirbau (nuo 1998 metų) Lietuvių kalbos institute. Čia dirbdamas ir sužinojau, kad kankinanti būsena, blogoji savijauta būdavo... dirbtinė! Sukeliama kažkokiomis bangomis iš išorės. Štai ir galutinai prisiminiau – 2000-aisiais metais tai aiškiai sužinojau; iki tų metų tikrai nežinojau, kad kankinanti savijauta būdavo ne natūrali, kad nusikaltėliai ja mane „šėrė“ – žiauriai kankino (gal nei patys nežinodami už ką). Aiškiai ir detaliai prisimenu kaip aš tai sužinojau, bet, bent jau šįkart, to nesakysiu. Labai daug ir labai smarkiai mano kūną bangomis kėgėbistai kankino ir darbe esantį. Buvo metų, net keletą metų iš eilės, kai kankindavo... kasdien! Visur kankinimo bangomis jie mane pasiekdavo, net ir kaime. 2011 metais iš tylaus kentėjimo ištrūkau, persilaužiau ir tekstelyje „Kas čia parašyta yra tiesa“ aprašiau, kaip kėgėbistai mane kankina, ir kad mano mintis seka parašiau. Tą tekstą pradėjau platinti, jį vis papildydamas, o parašęs dar ir Prašymą teisėsaugai nutraukti šį nusikaltimą, pradėjau (su kitais tekstais) įteikinėti teisėsaugos institucijoms, pradėdamas nuo Valstybės saugumo departamento. Bet nė viena teisėsaugos institucija šio nusikaltimo – mano minčių sekimo ir kankinimų nuotoliniu būdu, nenutraukė. Tačiau aš ir toliau bandžiau gelbėtis ir vaduotis: Prašymą nutraukti nusikaltimą ir kankinimų aprašymus, kuriuos prieš tai įteikinėjau ir raštu, ir elektroniniu paštu, dabar pradėjau siuntinėti vien elektroniniu paštu, bet daug didesniam adresatų skaičiui, pastaraisiais keletą metų – iškart net penkiais šimtais adresų. Tad štai labiausiai už tai... mane ir vėl priverstinai išvežė į Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę: 2015 metų lapkričio 12 dieną. Lygiai po dvidešimt metų. Sic! Per visus tuos dvidešimt metų ko aš labiausiai bijojau, tai kad vėl neišvežtų ligoninėn, bijojau kaip maro. Bet, deja, išsipildė kaip Andriaus Mamontovo dainoje pasakyta: „Ko bijosi, tai ir bus“.
Kaip ir pirmąkart mane išvežant, buvo penktadienis. Ryte matau atsidaro durys ir įeina mano žmona, o su ja – psichiatrė ir du policininkai: žemas ir aukštas. Iškart supratau, kad man bus blogai – išveš į psichiatrinę. Kas juos visus tris žmonai liepė atsivesti, nežinau. Niekada nei neklausiau. Teaišku, kad kažkas liepė. Kai pamačiau policininkus, pamaniau, kad mane KGB vaizduoja kažkokiu nesutramdomu galiūnu, monstru, o juk esu taikus ir silpnas, toks, kad ir pati viena psichiatrė susitvarkytų. Bet juos, be abejo, atsivedė tam atvejui, jei važiuoti į ligoninę atsisakyčiau; tada jie mane jėga už pakarpos ištemptų.
Psichiatrė pasakė, kad reiks važiuoti į ligoninę ir pasakė už ką: kad elektroninius laiškus siuntinėju. Prašiau, kad nevežtų. Ji lyg ir abejojo ar vežti, bet vis dėlto neatstojo. Ilgai kalbėjomės, ilgai prašiau. Galiausiai ji sako: „Ten ligoninėje apžiūrės ir iškart paleis“. Matydamas, kad, kaip sakoma, nieko nebus, vis tiek išveš, aš pakilau nuo sofos, skubiai apsirengiau, ir pasodino mane į ambulansą, laukusį kieme netoli namo durų. Šios greitosios pagalbos sanitarės, mane pamačiusios koks aš paprastas, vos nenusiminė. Mašinon įsėdus priėjo policininkas ir paklausė sanitarių, ar ir jam kartu važiuoti. Sanitarė, o gal tai buvo medicinos sesuo ar gydytoja – jie jau ne baltais chalatais, o visi vienoda uniforma – matydama, kad aš niekuo nepavojingas, kuo abejingiausiai mostelėjo ranka ir policininkas nevažiavo. Spėjau jiems abiems įteikti savo tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“ – aštuonlinkai sulankstytą, smulkiai prirašytą popieriaus lapą. Atsisveikindamas su tais, kurie mane atvežė ligoninėn, įteikiau po šį lankstinuką ir jiems.
Kai mane vežė, nedaug nutolus nuo namų prisiminiau, kad pamiršau telefoną. Nors jis visą laiką stovi matomai ant stalo, bet buvau toks susijaudinęs, kad nė nepastebėjau. Todėl vairuotojo garsiai paprašiau: „Grįžkite atgal, pamiršau telefoną!“. Bet vairuotojas atsakė grįžti negalįs, kadangi važiuoja pagal maršrutą, pagal nustatytą navigaciją. Per greitosios pagalbos langus veik nieko nesimato, bet pajutau ir pastebėjau, kad veža kažkokiais aplinkkeliais, ne tiesiausiu iš Fabijoniškių keliu, pamačiau, kad net kažkokį mišką buvom privažiavę, kuriame, kiek supratau, Greitosios pagalbos ligoninė pasimatė. Vienu metu pasakiau ekipažui, gerai girdimai ir aiškiai protestuodamas: „Ligonius į ligoninę reikia vežti, o ne sveikuosius!“. Bet niekas nieko neatsakė, matyt, sutiko, kad sakau teisybę ir per visą kelionę niekas nė žodžio nepratarė.
 
Net šiurpas ima, kai prisimenu, kas buvo, ką čia atpasakoju. Priimamajame moterys pasodino prie sienos ir liepė laukti. Aš nieko nelaukdamas išsitraukiau užrašų knygutę ir, galvoju, aprašysiu šią įžūlią, neteisingą savivalę, tiksliau sakant, nusikaltimą. Daug parašyti nespėjau – tuoj atėjo gydytojas, jaunas, juoda striuke vilkįs, įsivedė į kabinetą ir trumpai keliais žodžiais apklausė. Pagrindinis ir svarbiausias klausimas, bent jau man, buvo, ar aš sutinku gultis į ligoninę. Apie kokį nors mano sutikimą negalėjo ir kalbos būti, pasakiau „ne“. „Tada jus paguldys teisniu keliu“, – pasakė gydytojas. Žinia, bylinėtis aš irgi neketinau. Gydytojas atrodė nešališkas, kažkoks netgi draugiškas, tad aš pakláusiau: „O kaip jūs patariate?“. „Aš patariu gultis“, – įtikinamai atsakė jis. Tada aš pasirašiau jo popieriuose, kad gultis sutinku. Na ir paguldė! Neduok tu Viešpatie tokio paguldymo!
Bet pirmiausia čia priimamajame sanitarai perrengė mane pižama, pats persirengiau. Neprarasdamas išorinio orumo dar pajuokavau: „Ar tramdomaisiais marškiniais neapvilksite“, – pasakiau. „Dabar tramdomųjų marškinių jau nėra“, – nusišypsodami atsakė. Atėmė ir surašė visus daiktus, kuriuos turėjau kišenėje, net ir raktus; į rankas išvežamas nespėjau pasiimti nieko, dėl streso kažkaip apie tai nė pagalvot nepagalvojau. Laimė, kad pinigų užsiliko užrašų knygutėje. Sanitaras vartė, tikrino ir ją, bet pinigų nepamatė. Užrašų knygutę, šukas ir nosinę grąžino, pasiėmiau knygą, kurią nuo seniai turėjau striukės kišenėje, ir įvedė mane į pragarą – spėjau pamatyti užrašą virš durų staktos – į Ūmių psichinių susirgimų skyrių! Koks akivaizdžiai niekšingas pasityčiojimas ir susidorojimas! Kaip ridikas sveikas, taikiai ir ramiai visur besielgiantis, aš, atseit,.. ūmai susirgau ūmiu psichiniu susirgimu! Kokiu psichiniu susirgimu?! Kokia nenuplaunama to, kuris paguldė į šį skyrių, gėda! Pasitikęs sanitaras, pervedęs koridorium, pradarė palatos duris, parodė lovą ir pasakė, duris užtrenkdamas: „Kai reikės į tualetą, pabelsk į duris“. Čia įmestas aš ir pamačiau, ir supratau, kas yra pragaras. Jame teko praleisti klaikiausią savo gyvenime tridienį. Durys be rankenų, palata mažytė kaip kalėjime vienutė, nors kaip kalėjime, tai iš tikrųjų nežinau, esu matęs tik kariuomenės gaupvachtos vienutę, kuri vis dėlto daug mažesnė, nekaip ši palata, ir – vėl vis dėlto – ne palatos mažumas čia buvo blogiausia. Iš pirmo žvilgsnio labiausiai kas suneramino, netgi nugąsdino, tai platus baltas diržas skersai lovos, iki žemės nukarusiais galais abiejose lovos pusėse. Juo neramius, o jei nori, tai ir gal ir ramius, pacientus pririša prie lovos. Neramus būti, žinoma, nesiruošiau, sau tokio pavojaus neįžvelgiau, bet vis tiek tas diržas atrodė grėsmingas.
Čia jau buvo vienas pacientas, gal netgi ligonis – jaunas, neramus, nuolatos kalbantis maždaug dvidešimt penkerių metų vyrukas. Palatoje matėsi dar vienerios durys, į tualetą. Jos, žinoma, irgi be rankenos ir, be abejo, (bet vis dėlto kodėl?), buvo uždarytos. Prie lango, kuris palatoje vienas, pertvarinėje sienoje įtaisytas langelis. Kvadratinis, palyginti didelis, įstiklintas tarsi „neparšaunamu“, veikiau, nepramušamu, stiklu. Tikras egzekucijų kambarys, arba karceris! Pro langelį žiūrima kaip pacientas palatoje elgiasi. Gulėdamas lovoje aš į nieką daugiau nežiūrėjau, kaip į tą langelį. Jei ne tiesiu žvilgsniu, tai akies kampeliu. Kažkodėl atrodė, kad per tą langelį būtinai mane stebės, bet, net keista, tik vieną kartą per tą langelį kažkas pasižiūrėjo. Tokio nedėmesio, prie dėmesio pripratęs, tikrai nesitikėjau.
Susipažinęs su naująja buveine, kiek apsiraminęs ir su likimu susitaikęs, atsiverčiau knygą ir sėdėdamas ant lovos bandžiau skaityti. Bet dėl patirto sukrėtimo nelabai galėjau susikaupti, suvokti, ką skaitau, tačiau tokią egzistenciją dar buvo galima kentėti, palyginti gana ilgą laiką. Tačiau, deja,.. laikas buvo neilgas! Netrukus prasidėjo siaubingas košmaras: atėjo medicinos sesuo su sanitaru ir suleido man vaistų, ir, nuo pat to momento, kėgėbistai... įjungė man (nuotoliniu būdu) baisingai sunkų, neiškenčiamą, nuolatinį, pratisą kankinimą ir laikė jį įjungtą per visą nemiegojimo laiką net tris dienas! Tai būtent todėl sakiau, kad patekau į pragarą. Tai siaubingi niekšai! Budeliai! Tada dar ir kvėpavimo apsunkinimą – beje, jau nebe pirmus metus – tebelaikė įjungtą (šiuo dirbtiniu dusuliu itin negailestingai vargino, naktimis, 2016 metų vasarą, kurią leidau kaime – maniau, kad man ir plaučiai suplyš).
Kankinimo būseną įjungė pragariškai sunkią. Negalėjau nei gulėti, nei stovėti, nei sėdėti – visaip, ir nuolatos buvo klaikiai blõga. Kai atsiguli, tai ne tik tą nepakeliamą blogumą jauti, bet ir nenumaldomą poreikį lipti iš lovos! Išlipus – tas pat, nė kiek ne geriau, vis tiek bloga. Va taip, jei nori, visą laiką ir šokinėk iš lovos ir lovon, bet kas iš to: blõga pratisai, kad ir ką bedarytum. Na, ir prikamavo satrapai, privargino mane tas tris dienas, kaip niekad. Žmoniškai suprantant, tai jeigu tu, niekše, seki mintis, protavimą, tai jau vien tai yra sunki bausmė ir baudimas, o jei įjungei dar ir nuolatinį kvėpavimo apsunkinimą, tai dar didesnė bausmė ir baudimas! Tai kam, niekše, dar ir tokią nežmonišką savijautą įjungei, nuo kurios negyvenimas ir neįsivaizduojama kančia, neįsivaizduojamas blogumas!!! Kančia ne mentalinė, bet fizinė! Tai baisių žmonių esama! Nepalyginsi su gyvuliais. Jeigu tau visa tai kas nors įjungtų! O mano dar ir judėjimą detaliai seka. Tai ar šis baudimas ir nusikaltimas menkas?! Ar nebaustini jie mažiausiai dešimčiai metų kalėjimo už dvidešimt metų besitęsusį manęs kankinimą?!
 
Palatos kaimynas nedavė ramybės. Be paliovos kalbėjo, klausinėjo mane ir kas minutė vadino žodžiu „ponas“. Jo nuolatinės kalbos buvo neįdomios, tuščios, apie kasdienybę, o apskritai – apie nieką. Į jo nesibaigiančius klausimus, tarp kurių, rodės, nė atsakymo neįterptum, neatsakinėjau – tik to ir betrūktų, kad įsivelčiau į kokį nors disputą su tokiu neprognozuojamu pašnekovu, tik šnopavau gulėdamas ir tylėdamas, ir viskas. Nebent jei labai prisispyręs ką nors norėdavo išklausti, tada prabildavau ir atsakydavau. Pusdieniui praėjus, jis galop pastebėjo mano dirbtinį dusulį ir paklausė, pats kvapą sulaikydamas, kodėl aš taip sunkiai kvėpuoju. Nepasakiau, kad tai ne natūralus kvėpavimas, o kokiu atsakymu išsisukau, neatsimenu. Nors su manim jis buvo itin mandagus, nuolat net pagarbą rodė, nuolatos nežinia už ką dėkojo, bet matėsi, kad yra ir gerokai agresyvus – tik neįtik jam, tai tuoj gali ir pratrūkti nežinia kaip. Todėl, kai, pavyzdžiui, atsikeldavau iš lovos pavaikščioti, žengdavau tik kelis žingsnius – išilgai savo lovos ir dar kiek lovos galas, ne daugiau. Nes, kaip toje Violetos Palčinskaitės dainoje: žengsi vieną žingsnį ir per amžius liksi... Žinoma, tokie dalykai kol kas man dar niekur negrėsė, bet tada palatoje buvau atsargus, kad tik neįžengčiau į jo teritoriją, kurios ir jis ne ką daugiau turėjo, kad tik nesuerzinčiau, kad absoliučiai dėl nieko prikibti dingsties nebūtų. Čia apie kokį nors išėjimą iš palatos (ar apie išėjimą į lauką) nė minties negalėjo būti, nors už durų koridoriuje erdvės buvo.
 
Gerokai popiet mano dideliam džiaugsmui į palatą įėjo gydytoja, matyt, budinčioji. Aš jau seniai laukiau, nes norėjau kuo greičiau paprašyti, idant namo mane paleistų. Jaunutė, visiškai rami, veide lyg ir su užuojauta man. Nors atrodė liauna, tyli ir trapi, bet galėjo padaryti labai daug: galėjo paleisti mane – taip man atrodė. Kai, ilgai nevarginus, išklausinėjo, aišku, pradėjau prašyti, kad ji iš šio pragaro išleistų mane namo. Iš jos veido išraiškos ir kažkokio žodelio pajutau, kad tai gal ir įmanoma. Širdis suplastėjo iš džiaugsmo. Bet tuoj ji sukonkretino galimybę: Nebent pirmadienį, šiandien jau vėlu. Ir atsisveikinusi išėjo. O buvo dar tik penktadienis! „Viešpatie, kaip aš iškentėsiu iki pirmadienio!“, – sielvartingai aimanavau mintyse, neviltin kritęs. Bet klaikui nepasidaviau. Jos ir pažadas „nebent pirmadienį“ daug teikė vilties, buvo lyg nemenkas laimėjimas.
Kaip sraigė nepajudinamai ilgai ėjo laikas, gerokai nusibodo, vargino ir nenuilstantis palatos kaimynas – lyg užvestas tebekalbėjo iki pat vakaro nuo ryto. Bet tai visiški niekai jo įkyri kaimynystė, lyginat kentėjimą kankinimo, kuris nuotoliniu būdu man buvo įjungtas. Beje, pabuvojau palatos tualetan, ir jau ne sykį. Belsdamas į palatos duris prisišaukiau sanitarą ir tualetą jis atidarė. Vos į tualetą įėjau, iš priešingos jo pusės... įėjo slaugė. Tualetas pasirodė besąs su dvejomis durimis, skirtas iškart dviems palatoms, esančioms abiejose tualeto pusėse (mūsų palatai ir palatai kitapus tualeto). Tokio nė įsivaizduoti nebūčiau galėjęs. Sanitaras palaukdavo, kol iš tualeto išeisiu ir duris vėl užtrenkdavo – tikras pasityčiojimas! Kartais nelaukdavo, ir pasakęs „Kai išeisi, užtrenk duris“, iš palatos išeidavo, palatos duris, žinia, irgi nepamiršęs užtrenkti. Kartais jo komandos nepaklausydavom ir tualeto durų neužtrenkdavom, idant nereikėtų, esant reikalui, vėl sanitaro šauktis, į duris baladotis kaip kokioje dujų kameroje besant. Taigi tualetas su dvejomis durimis, o vis tiek pacientui sunkiai prieinamas.
Ilginiui kaimynas tarsi iš nuobodulio pradėjo itin dažnai lakstyti prie durų ir belsti į jas. Sanitaras iš pradžių atidarinėjo, bet išgirdęs, kad prašo ne į tualetą įleisti, o visokių niekų ir neišpildomų dalykų, duris atidarinėti liovėsi. Bet vyrukas vis tiek eidavo prie durų ir atkakliai beldė. Neapsiramino nė tada, kai sanitaras pagrasino pririšiąs lovoje. Aš net pradėjau nuogąstauti, kad ir man sanitaras neatidarys, reikalui prispyrus. Bet kai prireikdavo, belsti pradėdavau kitaip, kitokiu barbenimu, negu kaimynas ir duris man atidarydavo.
Už ką tas vaikinas buvo čia įkištas, sužinoti nepasitaikė. Kažką pasakojo, kaip jis įsiutęs palatos langą išmušė. Kumštį apsivyniojo rankšluosčiu (jis man parodė kaip), ir smogė, kad stiklai išbirtų. Gal už tai. Susidarė įspūdis, kad jis nei tėvų neturėjo, tik močiutę.
 
Sanitaras palaton užeidavo dar vienu reikalu, kartu su medicinos seserimi – padėti jai vaistus suleisti. Aš gulėdavau nuleipęs, rankas ištiesęs prie šonų, o sanitaras, kai veistus leisdavo, savo ranka prispausdavo man ranką, kad aš kartais, atseit, nepasipriešinčiau, negriebčiau sesutei už rankos. Nors iš visko matėsi, kad aš to nedarysiu, sanitaras vis tiek ranką uždėdavo, spigindamas mane kažkaip labai žiauriai degančiomis akimis. Aš švelniai su sesute ir vienu kitu žodžiu persitardavau, iš žodžių tono buvo aišku, kad aš ne tas, kuris muistysis, bet jis vis tiek mane prilaikydavo, tas prisilietimas man iki nusipurtymo buvo nemalonus ir iš tikrųjų nereikalingas.
 
Šiaip taip atėjo pirmadienis, sulaukiau. Nuo pat ryto ėmiau laukti ateinančios gydytojos, bet niekas nesirodė. Tas vyrukas, kaip pamanytum „nemokytas“, mane labai pamokino, kaip balvoną paprotino, ir iš siaubingų kančių padėjo išsivaduoti, kurios šioje hermetiškoje kameroje nežinia kiek būtų besitęsusios. Jis išsireikalavo popieriaus ir parašė skyriaus vedėjai prašymą, kad iš tos ūmių psichinių susirgimų palatos jį išleistų. Man tai pasirodė kaip kelrodė žvaigždė, nepaprastai paprastas atradimas, kurio pats tikrai nebūčiau sugalvojęs: pašokęs iš lovos aš irgi paprašiau ir gavau tam pačiam reikalui popieriaus ir, įsitaisęs, ant palangės pradėjau rašyti skyriaus vedėjai gydytojai Meiner prašymą, kad mane iš šio skyriaus iškeltų, nes jame man labai sunku. Nuo ko sunku – kad kėgėbistai nuotoliniu būdu kankina blogąja savijauta – neparašiau (tada, rasi, būtų sakę, kad man tikrai ir toliau reikia gulėti Ūmių susirgimų skyriuje). Prašymą rašyti, dėl kankinančios būsenos, dėl psichologinės įtampos ir sutraumavimo, niekaip nesisekė, vis padarydavau klaidą (gal ir dėl išorinio gaujelės poveikio mano veiksmas). Laimė, popieriaus buvau gavęs nemažai lapų. Prašymą padaviau sanitarui ir tas prašymas, o dangau, stebuklingai suveikė! Netgi labai skubiai. Mane pervedė į 4-ąjį skyrių, kuris šioje psichiatrinėje ligoninėje buvo, bene, liberaliausias, pacientams patogiausias. Vėl į tą patį skyrių įvedė, kuriame per prievartą „gydžiausi“ lygiai prieš dvidešimt metų! Baisią kankinimo būseną išjungė. Tai man buvo svarbiausia. Buvusios būsenos vieton kėgėbistai įjungė nepalyginamai lengvesnę. Iš pragaro ištrūkau. Koks baisus beteisiškumas ir nebaudžiamumas! Ir laisvoje Lietuvoje kaip ir sovietinėje, kėgėbistai psichiatrinėje ligoninėje politinius „ligonius“ gydo! Juk buvo jau 2015 metai, bet vis tiek. Ne tuščiai muzikos grupė Pikaso, trys vaikinai, dainuoja: Mielas brolau, viskas kaip anksčiau, sėkmę gavau ir padalinau...
 
Šiame skyriuje man pasakė irgi tą pat, kaip ir priimamajame: jei nepasirašysiu, kad gultis ligoninėn sutinku, paguldys teisiniu keliu. Pasirašiau ir čia. Čia priverstinai mane buvo paguldę 1996 metais. Paguldė vėl į tą pačią antrąją palatą (priešais sesučių postą) ir netgi ton pačion lovon, per dvidešimt metų nė kiek nepasikeitusion, tame pačiame kampe! Atsipūtęs išeinu į koridorių ir dairausi. Kaip čia viskas pasikeitę į gera! Tiesiog neatpažįstamai! Pirmiausia, kartu su vyrais čia gydosi jau ir moterys, tik, kas aišku, atskirose palatose, kurios kitame, negu vyrų, koridoriaus gale. Viskas sutvarkyta, visur šviesiai gražu, šviežiai išdažyta! Jau ir pati ligoninė, kaip pamačiau koridoriaus stende, šiek tiek kitaip pasivadinusi. Sutikau ir tų pačių žmonių, kuriuos čia mačiau prieš dvidešimt metų. Kai koridoriuje sutikau gydytoją Jūratę Lenvinienę, kuri mane čia gydė 1996 metais, ji, mane atpažinusi pasakė: „Baranauskai, jei prašysite, kad namo išrašytume, eisite į uždarą skyrių! Turite nė karto nepaprašyti dvi savaites“. Pažadėjau. Ji buvo jau skyriaus vedėjos pavaduotoja. Tai štai nebuvo pamiršusi, kaip atkakliai tada aš ją prašydavau išrašyti, paleisti mane iš ligoninės. Kad taip įsiminė, kad per tiek laiko nepamiršo, argi nerodo kaip smarkiai kėgėbistai bloga savijauta mane kankino, jeigu prašinėjimas iki tokio ilgo nepamirštamumo atmintyje užsiliko! Koridoriuje sutikau ir pačią vedėją – gydytoją docentę Šiurkutę, pasisveikinau kaip senas pažįstamas. Viena dar ir slaugė buvo ta pati. Prisimenu, kaip ta slaugė kartą atsivedė į skyrių nepaprasto grožio mergaitę. Ta atsistojo vidury koridoriaus prie lango, veidu į vidų ir aš negalėjau atsigėrėti praeidamas. Tada tai slaugei sakiau: „Kakaja krasivaja vaša dočj!“, o ji atsakė: „Eta mają siestrą“.
 
Toliau vaikštinėdamas stebiuosi visokiu skyriaus pagerėjimu. Prausykla, buvusi nemaloni užeiti, dabar šviesi, su veidrodžiu, manau niekad čia nebuvusiu, karštas vanduo su trimis kriauklėmis, tualetas tiesiog neatpažįstamas, su uždaromis kabinomis, durelės užsikabina, balti šiuolaikiniai klozetai, visur švaru (tik jei tyčia koks piktybinis kėgėbistėlis užteršia, bandydamas man šešėlį užmesti – taip yra buvę).
Beje, karštas vanduo man, ir ne man vienam, čia pravertė ne vien nusiprausimui. Kaip ir anuomet, kai gulėjau šiame skyriuje priverstinai atvežtas, dukart per dieną būdavo galima atsigerti kavos, arba arbatos, kas ką mėgsta. Slaugė užvirindavo didelį arbatinuką vandens, netgi ne vieną, pilkis ir gerk! Neatsimenu, kaip tada, bet dabar nebuvo galima neštis kavos į palatą, gerti buvo galima tik valgykloje. Kone kiekvienas prie kavos turėdavo ir skanumynų, kurių užtekdavo ir tiems, kurie jų neturėjo. Šis kavinimasis buvo ne vien kavos atsigėrimas, bet ir pramoga: susėdi kompanijoje su merginom, gurkšnodamas laisvai pasikalbi, susipažįsti, telefonais pasikeiti, naują vardą naujo pažįstamo sužinai.
Kavos man norėdavosi išgerti dažniau, nes kažkaip geriau rašydavosi, o ir savijautą bandydavau kava gerinti (deja, veltui). Turėjau tirpiosios kavos, iš miesto atnešė, kurie laisvą išėjimą turėjo, karšto vandens yra iš čiaupo. Bet kaip puodelį nemačiomis įsinešti palaton, palata kaip tik priešais medicinos seserų postą!? Visai kitos galimybės pasidarė, kai iš antrosios palatos mane perkėlė į palatą, kuri ties prausykla, jau kaip ir koridoriaus gale. Tad, būdavo, įsidedu puodelin tirpiosios kavos, tą puodelį pižamos kišenėn ir einu į prausyklą – pasileidžiu karštą vandenį, palaukiu, kad kuo karštesnis atitekėtų, ir skersas plačiu žingsniu grįžtu į palatą, kad koridoriuje personalas nepamatytų. Spintelę tikrindavo retai, nugrūsdavau puodelį pačion lentynėlės gilumon, tai nė karto niekas nei nepamatė. Visai dienai užtekdavo po gurkšnelį. Ne vienas taip kombinuodavo.
Medicinos sesuo paragindavo mane nusiskusti barzdą, o kokių nors „prievartų“ nebūdavo.
 
Gydančiaja gydytoja paskyrė jaunutę gydytoją Neringą P. Mes su ja gerai sugyvenom, iki pat išrašymo (kaip ir su skyriaus vedėja docente Šiurkute). Žmona atnešė nešiojamąjį kompiuterį, ir pradėjau „gydytis“ – toliau rašinėti noveles bei eilėraščius, kankinimus nuotoliniu būdu aprašinėti pasiliovęs (o ką, jei patikrins ką rašau! Nemaniau, kad už tai pagirtų). Kompiuteris tapo man geriausias draugas. Gydytoja retsykiais paklausdavo, ką rašau, ir aš neslėpiau. Čia ir docentei Šiurkutei, ir gydytojai Neringai, vis dėlto pasakiau, kad nusikaltėliai mane nuotoliniu būdu kankina blogąja savijauta, nes tai jau seniai žinojau, pasakiau, kad žodžius į mane laido (kad mintis seka, regis, irgi pasakiau). Jos nieko į tai neatsakė, niekaip nesureagavo, bet ateityje gydančioji gydytoja kone kasdien paklausdavo, prašydavo įvertinti kokiu sunkumu, kokiu laipsniu pagal dešimties laipsnių skalę šiandien mane kankina, o kankindavo ne kasdien taip pačiai, bet vis skirtingai. Dėl kuklumo, nenoro perdėti, ir lyg nenorėdamas kankintojo suerzinti, viską įpratęs švelninti, ir dėl man būdingos saviskriaudos, tą laipsnį, skaičių kiekvienąkart pasakydavau mažesnį, negu būdavo iš tikrųjų. Tas ir buvo čia blogiausia, kad nusikaltėliai ir toliau kasdien įjungdavo dirbtinį kankinimą, tik, mano laimei, daug lengvesnį, nekaip prieš dvidešimt metų jungdavo. Gydančioji gydytoja pasiteiraudavo kokius žodžius tądien ar praeitą naktį jie man sakė. Jei nebūdavau dar pamiršęs kokius, tai pasakydavau. Žodžių net ir ikšiolei jie man pasako, pasako iškart po to, kai bangomis mane nubudina, arba bet kada. O nubudina ir naktį, ir, žinoma, kiekvienąryt. Žodžius greit pamirštu, o užsirašyti neužsirašinėju. Jų žodžiai į mane atskrieja erdve, bet kur Lietuvoje man bebūnant.
 
Buvęs Biliardo kambarys paverstas Užimtumo kambariu. Jame yra kuo užsiimti. Visa sieninė spinta – pilna knygų. Čia visą laiką kas nors rašo kompiuteriu. Rytais šiame kambaryje mankšta: sustojam ratu ir pakilnojam rankas bei kojas kaip rodo mankštai vadovaujančioji. Ji nuveda ir į biblioteką visai ligoninei, kurioje knygų apsčiai, dar gali ir dovanų knygą gauti… Krito į akis ir labai sudomino bibliotekoje nuo sienos žvelgiantis didžiulis, puikus, labai realistiškas rašytojos Žemaitės portretas. Nustebau, kad toks paveikslas ne muziejuje, o psichiatrinėje ligoninėje, aptemusioje palubėje pakabintas. Paskaityti pasiėmiau Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“. Skaičiau vaikščiodamas skyriaus koridoriumi; šitaip ne tik skaitai, bet ir fizinę sveikatą gerini, nors toks čia ir krūvis – vaikščiojimas koja už kojos. Aptikau, kad knyga iškupiūruota, ne vienam tai ir parodžiau. Išleista jau prieš daug metų, pokaryje. Akyse neblėso bibliotekoje matytas Žemaitės paveikslas. Jaučiau būtinumą jį perkelti saugesnėn ir garbingesnėn ekspozicijon. Jau buvau susipažinęs su mergina vardu Živilė. Su ja buvo lengva pasikalbėti, atrodė inteligentiška. Pradėjau jai siūlyti: Živile, parašyk kur nors kad, čia ligoninėje yra paveikslas, kuriam derėtų tinkamesnė ir iškilmingesnė aplinka. Bet ji tik šypsojosi, ir, kaip ir numaniau, neketino tuo užsiimti. Beje, vardą Živilė, kaip ir vardą Gražina, poetas Adomas Mickevičius pasaulin paleido.
Prisiminiau tą biliardo kambarį iš laikų, kai į šį 4-ąjį skyrių mane priverstinai paguldė 1996 metais. Nepamirštu vienos iš daugelio įsiminusių dienų: kankino kėgėbistai ypač žiauriai sunkiu kankinimu, vaikščiojau po koridorių ir tylomis kentėjau. Niekas nė suprasti, nė pastebėti negalėjo kaip kenčiu, nes kankinimai nuotoliniu būdu blogąja savijauta niekaip, nei veide, neatsispindi. Neturėdamas kur dėtis, mintimis desperatiškai ieškodamas palengvėjimo, užėjau į biliardo kambarį. Jame nieko nebuvo. Pasitraukiau į kampą kėdę ir atsisėdau. Tas pat blogumas nori sėdėk, nori stovėk! Čia žiūriu tuoj įlėkė sanitarė, apmetė akimis kambarį, pamatė mane kampe ir be ceremonijų išgujo vėl į koridorių. Supratau, kad esu prižiūrimas, greit manęs pasigedo. Šiaip į tą biliardo kambarį nė neužeidavau, nes biliardo nežaidžiu, o daugiau nieko jame nebuvo. Be to, kankinamam jokie žaidimai nerūpėjo.
 
Laimėjimas ligoninėje buvo, kad joje man sukūrė feisbuką, suprantama, mano pavarde „Jonas Baranauskas“. Nuo tada, nuo 2015 metų lapkričio antrosios pusės, pradėjau į feisbuką kelti savo tekstus, o vėliau – savo ir nuotraukas. Deja, paskui kažkiek tekstų ir nuotraukų feisbuke kažkas ištrynė.
Įspūdį padarė viena jauna mergaitė, valgykloje per pietus. Visi jau buvo susėdę savo vietose ir laukė, kol pirmąjį patiekalą patieks. Aš sėdėjau krašte, prieš akis man buvo matoma visa salė. Paskutinioji pietauti matau atėjo mergaitė liūdno, kažkokio labai savarankiško ir susikaupusio veido, giliai susimąsčiusi ir rimta. Laviruodama tarp stalų ji lėtai atėjo į patį salės vidurį, ten buvo jos vieta. Pamačiusi, kad lėkštė jau padėta, ji, nuleidusi galvą, prieš valgį... persižegnojo ir atsisėdo. Nebuvau mieste matęs tokio dalyko, tik kažkada kaime matydavau kasdien. Ji persižegnojo nepaprastai natūraliai, į nieką nekreipdama nė mažiausio dėmesio, tarsi salėje ji tik viena būtų buvusi. Iš veido buvo stebėtinai panaši į rašytoją Mariją Pečkauskaitę, jos net ir plaukai tą rašytoją priminė. Ilgainiui su ja susipažinau, sužinojau vardą. Kalbėti mokėjo ir lietuviškai, ir lenkiškai. Kai jau buvau ne ligoninėje, turėjau malonumo mieste ją kava pavaišinti.
 
Neskaitant kasdieninių kankinimų bangomis, skaudžiausias nutikimas buvo tas, kad man, beje, labai įžūliai,.. pavogė atmintuką – kompiuterio laikmeną, USB raktą. Labai talpų, pilną nuotraukų ir tekstų. Jame buvau sukėlęs viską, ką iktol buvau parašęs. Buvo taip. Nuėjau į dušą maudytis, o man iš paskos, vos ne ant kulnų lipdamas, įlindo, kaip vėliau sužinojau, kažkoks Vygandas – niūrus, kiek paraudonavusio veido, maždaug per keturiasdešimties metų vyras. Aš nusirengiau, pasidėjau drabužius ant suolo, o jis liko, neva, laukti, kol aš nusimaudysiu, tada maudytis eisiąs jis. Skubėdamas nusiprausiau, bet kai išėjau iš kabinos, žiūriu – jo nė kvapo nėra, o mano pižama... numesta ant grindų! Iškart kilo negeras įtarimas, ar ko nepavogė. Karštligiškai iškrėčiau pižamos kišenes, o jose nėra... atmintuko – USB rakto! Jį pavogė (2015 metų lapkričio 22 dieną). Net nutirpau iš gailesčio. Visur ir niekur KGB neduoda man ramybės! – galvojau kvapo neatgaudamas. Buvo aišku, kad atmintuką pavogė, kuris įėjo man iš paskos ir liko laukti „kol aš išsimaudysiu“. Išėjęs iš dušo, susiradau jį ir mandagiai, nuolaidžiai ir, aišku, per daug delikačiai paprašiau atmintuką grąžinti, „jei radote“. Nedrįsau nė taip pasakyti: „Jūs paėmėte mano atmintuką, grąžinkite!“. Visą laiką savo skriaudėjui esu nuolaidus kaip ėriukas, pykčiu ir šįkart neužsidegiau. Į mano „jei radote“ jis gergždžiančiu balsu atsakė: „Jei rasiu, grąžinsiu“.
Aš jį jau seniai buvau pastebėjęs, kaip besielgiantį ne kaip visi: kai susėsdavome valgykloje valgyti, jis su visais valgyti neidavo, bet atsistodavo nuošaliai, atstu nuo valgyklos, man neišvengiamai matomai, ir ilgai stovėdavo. Rytojaus rytą po pavogimo užėjau į kabinetą pas skyriaus vedėją ir sakau ten vedėjai ir gydančiajai gydytojai:
– Man duše kompiuterio atmintuką iš kišenės pavogė!
– Kas? – paklausė vedėja.
– Tas, kuris per pietus visą laiką nuošalyje stovi, – pasakiau.
– Tai gydytojas, Vygandas, – pasakė vedėja, ir aš toliau šios temos neplėtojau, nes, kaip man pasirodė, nebuvo prasmės. Tą „Vygandą“ laikas nuo laiko paklausdavau savojo atmintuko. Atsakydavo jis visada vienodai: „Grąžinsiu, jei rasiu“. Truputį susierzinusiu balsu, nelabai patenkintai, bet ir nepiktai. Iš visko buvo aišku, kad atmintuką „paėmė“ jis. Pradieniui dar kurį laiką kláusiau, o paskui nusibodo. To atmintuko man labiausiai buvo gaila todėl, kad mano tekstai ir nuskenuotos nuotraukos turbūt pateko būtent į kėgėbistų rankas, o šiaip tuos visus tekstus ir visas nuotraukas turėjau įsirašęs kitur. Tai tokia didžiausia baimė buvo dėl to atmintuko.
 
Kai pavogė iš manęs kompiuterinį atmintuką, pasidariau bailesnis ir atsargesnis šiuo atžvilgiu. Labai bijojau, kad nepavogtų telefono. O į dušą einant, kur jį dėti!? Kabinon tai nesineši, ten vien vanduo. Kaip dabar manau, galėjau daryti šitaip: įdėti telefoną į kokia dešimt polietileninių maišelių, tai ir dušo kabinoje nesušlaptų. Kitus kartus, kai ligoninėje eidavau į dušą, telefoną įsikišdavau... giliai į batą ir pridengdavau kojine. Batai dargi spintoje, taigi saugu. Nieko čia neįvyko, bet kartą pamatė palatos kaimynas, ką aš darau – telefoną į batą kišu! Išplėtė akis, bet nieko nesakė, tik turbūt pagalvojo, kad truputį tikrai esu pamišęs. Ties jo lova stovėjo kampe staliukas, ant kurio rašydavau kompiuteriu, kolei baterija išsikraudavo. Kartą jis neapsikentęs kasdieninio mano rašymo, garsiai šūktelėjo: „Kokį ten š..ą rašai?!“. Neužpykau, atsakiau kuo ramiausiai: „Ai, visokias noveles, eilėraščius“. Smulkiau nesiteiravo. Kai jis telefonu kalbėdavo, nugirsdavau svarbų dalyką: kažkokia moteris jo paklausdavo apie mane, o jis piktokai ir su priekaišto gaidele jai, o lyg ir man, atsakydavo: „Rašo!“. Kuo tas vyriškis sirgo? Psichiškai gal ir niekuo, bet jam drebėjo rankos, kaip sergant tremoru. Pats negalėdavo nei striukės užtrauktuko užsisegti, nors užtrauktukas didžiulis, lengvai apčiuopiamas ir patogus užsisegti. Eidamas į lauką manęs paprašydavo, kad užsegčiau. Mielai tai padarydavau: striukė ilga, pritūpdavau ir moment užsegdavau. Buvo kiek meniškos prigimties žmogus. Yra graži melodinga daina „Toli nuvingiuoja kelias“. Kai sumaniau užrašų knygelėje užsirašyti jos žodžius, it žinodamas paprašiau to vyriškio ir visus dainos žodžius jis man padiktavo. Į ką tokiu reikalu kreiptis, jei ne į pagyvenusįjį. Iš namų jam prinešdavo dideliai iškeptų kotletų – taip gausiai, kad net ir man per daug būdavo, tiek vaišindavo.
 
Kiekvieną kartą man gulint ligoninėje būdavo ir tokių žmonių, kurie ne atsitiktiniai, kažkokie dvigubi. Antai vienas vyriškis, su kuriuo nemažai bendravau, po kiekvieno mano klausimo, ar šiaip po bet kokio mano pasakymo, klustelėdavo išsižiojęs: „Ką?“. Būdavo aišku, kad girdėjo, ką sakiau ir vis tiek perklausia išsižiojęs: „Ką?“. Lyg norėdamas, kad antrą kartą tą patį pakartočiau, lyg kaip tik tai ir norėdamas pasakyti: kad jis ne atsitiktinis draugas. Tokią perklausą, tokią šią šešėlinių žmonių tendenciją, kad, neva, neišgirdo, jau seniai kenčiu, labai dažnas „neišgirdęs“ ką aš sakiau, perklausia, sako: „Ką?“.
Arba šit įvedė į palatą naujai guldomą pacientą. Su raudona striuke kaip mano. Vos pasidėjęs krepšį jis tuoj prilėkė prie manęs ir daugiau nieko nesakydamas,.. paprašė šukų. Dar keisčiau, kad tuo pačiu pradarė mano spintelę, man prie jos stovint, ir pažiūrėjo ar spintelėje nėra šukų. Gerai, kad aš jas nešiojuosi kišenėje. Vėliau mieste aš jį kelis kartus neatsitiktinai sutikau.
 
Ir ligoninėje gulėdavo žmonių, kurie gulėdavo dėl to, kad buvo panašūs į kokį nors mano pažįstamąjį. Ką reiškia toks mano pažįstamųjų man rodymas, ikšiol nesuprantu, tik nutuokiu. Šitoks veikimas kažkada baigė mane iš proto išvaryti, taip seniai jis tęsiasi, o dabar jau lyg ir nešokiruoja, tik pašlykština, todėl tegul jie, „dubleriai“, nepyksta kaip aš į juos, į „dublerius“, sureaguoju, juos pamatęs.
 
Taip pačiai kaip ir prieš dvidešimtmetį, koridoriuje tebestovėjo didelis šaldytuvas. Ir čia buvo pasikeitimų: ant šaldytuvo viršaus visą laiką būdavo prikrauta puikių maisto produktų. Jų galėdavo pasiimti stokojantys, tai yra kas nori. Pasitaikydavo padėta net šokolado. Mat ką jau išrašydavo namo, tai nesuvalgytų produktų nepasiimdavo, o sudėdavo ant šaldytuvo. Ir šiaip, taip sakant, kas persivalgydavo, perteklių dėdavo čia. Palaipsniui keisdavosi šis asortimentas.
Man maisto, kiek trūkdavo, parnešdavo išeinantieji į miestą. Aš, per prievartą atvežtas, laisvo išėjimo, aišku, neturėjau, man jo nei nereikėjo – išėjęs į miestą vis tiek nebūčiau bėgęs, reikėjo laisvo išėjimo į nuolatinius namus (nors ir namuose esant kankinimą nuotoliniu būdu kėgėbistai, nusikaltėlių gaujelė, įjunginėja). Bet bėgo dienos, bėgo savaitės, jau net ir Kalėdos atėjo, ir Naujieji Metai, o man psichiatrinėje ligoninėje sveikam tenka būti ir toliau. Per Kalėdas buvo baliukas, nes skyriuje gydėsi ir merginos, tai kaip nesurengs. Susimetėme po kelis eurus ir papuotavom, žvakelėms ant stalo plazdenant. Naujieji Metai irgi neapsiėjo be baliaus. Kad čia maisto man netrūko, Kalėdoms atėjus „sužinojau“ ir net nustėrau: baliui bandydamas pasipuošti maunuosi džinsus ir matau... per juosmenį nesueina, sustorėjau! Nešdavo maisto žmona, nešė draugai, pats pirkdavausi, ir štai. Iš to aišku kiek vis dėlto ilgai ir šįkart ligoninėje mane laikė, per trumpą laiką nesustorėjama. O dabar pasakysiu kas šia prasme man svarbiausia, pasakysiu dar vieną „šizofreniją“, kuria „sergu“ irgi jau pernelyg ilgai: kėgėbistinė gaujelė bangomis, nuotoliniu būdu, įjunginėja man ir norą užvalgyti, sukelia alkanumo jautimą, todėl valgau ir bereikalingai. Sic! Tai, kaip žinia, sveikatai kenkia: jau šit ir cholesterolis kraujuje yra net dvylikos punktų, jau ir diabeto pradžią turiu.
Dar daug nusikaltėliškų dirbtinių „šizofrenijų“, kurias gaujelė bangomis man sukelia, nesu užrašęs. Labiausiai – dėl tokių „šizofrenijų“ neįtikinamumo („Nuo savęs, Jonai, nepabėgsi“, – tūlas man sako, kai pasakau, kad blogąja savijauta nuotoliniu būdu mane kankina). Neužrašau ir dėl to, kad sunkesniais kankinimais jie mane už tai, už kankinimų viešinimą, nubaudžia, o nėra ir kada visą šią realybę raštu užfiksuoti.
 
Taikėsi ligoninėje ir nepaprastai linksmas atsitikimas: vaikinas su mergina susidraugavo, susižadėjo ir gal net susituokė. Nusprendę prisiekti amžinąją meilę, jie pabėgo į Aušros Vartus ir ten prisiekė. Bet kažkas kažkaip visa tai sužinojo, gal juos ten pamatė, ir gavo nuo skyriaus vedėjos barti, o bausmę – kelioms dienoms neišėjimą į miestą. Mat mergelė išėjimą turėjo laisvą. Mačiau, kad jų linksmumas dėl to visai nesumažėjo.
 
Vienas pacientas, vyrukas Č., nuo Molėtų, per vizitaciją gydytojoms sakydavo: „Girdžiu balsus. Jie man komanduoja ką daryti“. Supratau, kad jis mane čia vaizduoja, nors man jie, gaujelė, nekomanduoja, o kankina blogąja savijauta, kitokiais kankinimais, laido į mane žodžius, erdve atsklindančius bet kur Lietuvoje man esant (kitur nebuvau). Per šį prievartinį paguldymą kankino daugiausia kankinančia blogos savijautos būsena. Beveik kasdien. Nuotoliniu būdu. Kai kankinanti blogos savijautos būsena įjungta, ją jauti nuolatos. Miegoti leisdavo ir šįkart, 4-ame skyriuje paguldytam. Kankinimą išjungdavo ir užmigdydavo bangomis iki ryto. Dabar yra įjungę dirbtinį spengimą–ūžesį galvoje, nuo pat ryto „transliuoja“ jį į mane, be to, įjunginėja ir dirbtinį šleikštulį burnoje. Kartais paprašau: „Išjunk šleikštulį burnoje“.
2017.IX.4
 
Išmušė ir man valanda. 2016 metų sausio 26 dieną skyriaus vedėja pasikvietė į kabinetą ir, išrašiusi vaistų, kurių man nereikia (jokia psichine liga nesergu), iš ligoninės paleido. Bet vėl. Kaip ir prieš dvidešimt metų: neleido namo važiuoti vienam. Turėjo atvažiuoti kas nors iš artimųjų ir mane pasiimti. Per tuos dvidešimt metų aš ir ėjau ir važiavau ir niekad nebuvau paklydęs, o čia iš Naujosios Vilnios į Fabijoniškes neleidžia savarankiškai parvažiuoti! Kažin ar čia ne daugiau, negu pasityčiojimas.
 
Visa tai, ką čia parašiau, daugybę kartų esu prisiminęs, apmąstęs, vaizduotėje atgaminęs. Nusikaltėlių gaujelė irgi visa tai išgirsdavo, girdėdavo, ką prisimindavau, o savo aparatūros ekrane pamatydavo, ką aš įsivaizduoju, nes sekė mano galvos funkcionavimą visą laiką, visus tuos dvidešimt metų. Todėl, galimas daiktas, jie jau iš anksto žinojo, ką aš čia parašysiu. O parašiau visa tai (ranka sąsiuvinyje) Santariškių ligoninėje Vilniuje, kurioje (2017 metais nuo rugpjūčio 21, iki rugsėjo 6 dienos) gydžiausi nuo alkoholinio hepatito. Gydančioji gydytoja čia buvo Valda Žydelienė. Ačiū jai!
2017 m. rugsėjo 4 d.
 
 
Šiuose „Užrašuose iš gyvųjų namų“ yra pasikartojimų. Kas man sunkiausia ir svarbiausia, tai parašau pakartotinai. O šit ką aš jau be galo seniai pakartoju mintyse, o dabar ir užrašysiu: tie, kurie seka mano mintis ir kankina mane nuotoliniu būdu visokiais kankinimais, yra didžiausi mano priešai visame pasaulyje ir visame mano gyvenime! Areštuokite juos. Šiuo paaiškinimu šį pasakojimą, manau, pasūdžiau, bet tikrai nepersūdžiau.
 
 
 
Kaip gyvenu ir ką prisimenu
 
 
Nagi prisimenu net Paulių Širvį. Vieną labai svarbią detalę turiu apie jį pasakyti. Tik prieš tai tarsiu, kad „Užrašus iš gyvųjų namų“ apie prievartinius manęs išvežimus į psichiatrinę ligoninę, baigiau. „Užrašus“ rašiau taip pat ligoninėje, tačiau ne Naujosios Vilnios psichiatrinėje, o Santariškėse. Čia gydausi nuo alkoholinio hepatito. Sėdžiu prie savo lovos ramioje palatoje ir kasdien rašau dideliame sąsiuvinyje. Gydančioji gydytoja Valda Žydelienė jau pasakė, kad mane tuoj išrašys. Paklausiau, kada. „Ryt poryt“, – atsakė ji. Likusio laiko irgi nenorėjau tuščiai leisti ir štai rašau toliau.
 
Paulius Širvys Antrojo karo metais tarnavo rusų kariuomenėje. Buvo, matyt, kareivis. Ir pateko vokiečių nelaisvėn, ir iš tos nelaisvės... pabėgo. Argi neįdomu! Pabėgti iš tokios nelaisvės retai kam pavykdavo.
Maždaug nuo 1976 metų kavą gėriau Rašytojų sąjungos bufete, gražiuosiuose Oginskių rūmuose. Čia visą laiką virė aktyvus rašytojų gyvenimas, bufeto, kitaip kavinės, salė niekada nebuvo tuščia, o bufetava Nina, šinkuodama kavą ir taureles, neturėjo kada rankų nuleisti. Kartą, man kava besigardžiuojant, žiūriu... įeina Širvys. Visai paprastai apsirengęs. Visi kas sau gurkšnoja, kalbasi, o jis įėjęs kad šūktels: „Tegyvuoja laisva Lietuva!“. Va ta svarbioji detalė! Juk jis buvo labai pripažintas ir pripažįstamas, kaip tada sakydavo, tarybinis poetas, regis, turėjo apdovanojimų ant krūtinės už dalyvavimą kare. Ir štai garsiai sušunka visai rašytojų kavinei: „Tegyvuoja laisva Lietuva!“. Kiek prisimenu niekas iš ten buvusių nei „negirdėjo“. Aš girdėjau ir gerokai nustebau tokiais viešumoje negirdėtais žodžiais, politiškai ir tautiškai jau buvau susipratęs. Tuos Pauliaus Širvio žodžius girdėjau apytikriai 1977 metais.
Panašiai tais laikais biblioteka, buvusi už Minsko“ parduotuvės gilumoje į Žirmūnus (Vilniuje), surengė susitikimą su Paulium Širviu. Važiavau į susitikimą ir aš, iš stotelės netoli Katedros, tuometinės Paveikslų galerijos. Žmonių laukia nemažai ir šit... ir pats Paulius Širvys stotelėje! Atvažiavus troleibusui, visi pradėjo grūstis kaip kas gali, o Širvys stovėjo atokiai ir tilpo įlipdamas paskutinis. Tais laikais troleibusai piko valandomis būdavo kaip silkės kimšte prisikimšę. Vairuotojai net „trombuodavo“ kad daugiau tilptų: staigiai pavažiuoja porą metrų... ir ant stabdžių! Visi stovintieji iš inercijos pagriūva, pasislenka į priekį ir per užpakalines duris keleivių gali dar įlipti.
Ką bibliotekoje Širvys kalbėjo kaip tik tai ir beprisimenu: kokie dabar žmonės, kaip jie elgiasi, pažiūrėkite kaip lipa vienas per kitą grūsdamiesi į troleibusą... Maždaug.
 
 
* * *
 
Niekad gyvenime negėriau. Taigi, pavyzdžiui, ir tada, kai man sukako penkiasdešimt metų. Bet tuomet kaip tik taurelę ir išgėriau. O dabar, kai man šešiasdešimt penkeri, štai guliu Santariškių ligoninėje ir gydausi... nuo alkoholinio hepatito, dar vadinamo toksiniu hepatitu. Pageltau visas, net akių obuoliai geltoni pasidarė. Prie to mane privedė kėgėbistiniai srutos. Jie mane, ne vėliau kaip nuo 1995 metų, nuotoliniu būdu pradėjo kankinti netveriamomis kankinančiomis būsenomis, visokiausiais kankinimais. Kankina kūną ir dvasią, bet daug labiau ir daug sunkiau kankinimus jaučiu kūnu. Per daugybę metų dvasia nusilpo, taip jie mane sugraužė, kad maždaug prieš ketvertą metų pradėjau gerti. Tik degtinę. Kaip kaime sakydavo, „valstybinę“. Vis dažniau ir dažniau, vis po daugiau ir po daugiau. Gerti skatino tai, kad išgėrus degtinės, kankinimą blogąja savijauta jie man palengvindavo – todėl negalėjau sustoti gėręs. Įsivariau tiek, kad kiekvieną parą išgerdavau po du butelius degtinės, kurie po 0,7 litro talpos. Šitaip nesaikingi gėriau maždaug dvi savaites, kolei žmona (man esant prieš šviesą) nepamatė,.. kad aš pageltęs. Tuoj pat nulėkiau į polikliniką, patikrino kraują ir diagnozavo: toksinis hepatitas, alkoholizmo hepatitas! Tą pačią dieną – 2017 m. rugpjūčio 21 d. – gavęs siuntimą atsiguliau gydytis Santariškių ligoninėje Vilniuje.
O kaip buvo seniau?! Degtinė man buvo dalykas bjauriausias iš bjauriausių! Štai prisiminsiu savo penkiasdešimtmečio – 2002 metų gegužės 10 dieną. Nutariau ją nors kiek paįvairinti. Iš darbo Lietuvių kalbos institute išėjau apie pietus ir beklajodamas atsidūriau kavinėje „Šalna“ Tilto gatvėje. Dar sovietmečiu joje ateidavau kavos, nes visai netoli gyvenau (buvusiame vienuolyne). Kavindamasis skaitydavau „Literatūrą ir meną“, apie degtinę net pagalvoti neturėjau reikalo nei noro, dėl manęs galėjo jos išvis nebūti. Šįkart, savo tokio jubiliejaus proga, sulaužiau prigimtinę tradiciją ir prie kavos užsisakiau... taurelę degtinės. Besidairydamas matau: sėdi kavinėje kriminalinės policijos vadas Visvaldas Račkauskas su kažkokiu civiliu vyriškiu, kalbasi, kitoje pusėje į mane žvilgčioja kažkoks pagyvenusysis su jauna mergina, juokiasi be paliovos, nors dar lyg ir negirti, aš susikaupęs pakeliu degtinę prie lūpų ir,.. o dangau! Vien nuo jos kvapo vos nenumiriau, o ką jau kalbėti apie skonį! Nors po stalu išliek, išgaruotų.
Bet ir nepalikti pasiryžau, kažkaip nuo senovės nemėgstu palikti, už ką sumokėjau. Maktelėjau... ir buvau degtinės sotus dar dešimčiai metų, netgi daugiau.
2017.IX.4
 
Išrašė mane iš ligoninės Santariškėse 2017.IX.6.
 
 
Kankina dėl kankinimo
 
Kurie mane visokiais kankinimais nuotoliniu būdu kankina – blogąja savijauta, dirbiniu spengimu galvoje, dirbtine sloga, dirbtiniais skausmais, dirbtiniu dusuliu ir pan., tai jie, matyt, spekuliuoja ir šitaip: kažkam vaizduoja, kad kankinimais nusilpnins mane, padarys vos paeinantį, atims jėgas, suės mane fiziškai. Bet jie kuo puikiausiai žino, kad kankinimas minėtais kankinimais jėgų nemažina nė trupučio, sakyčiau, netgi atvirkščiai. Tai kankinimas dėl kankinimo! Tai paprasčiausias sadizmas, labai nusikalstamas dorojimasis! Tai savo psichinės sveikatos trūkumų tenkinimas!
 
2017 metai
 
 
Žodelis apie save
 
Gimiau 1952 metais geg. 10 d. Lazdijų rajone, Gudelių kaime. Esu lietuvis. 1971 metais baigiau Alytaus mechanikos technikumą. Vilniaus universitete (neakivaizdiniu studijavimu) baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą (1982 metais). Buvau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos narys. Išleidau eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (1990 metais). Eilėraščių spausdinta mokytojų poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“ (1987 m.), rinkinėlyje „Kalbėti motinos tarme“ (1990 m.), 1991 metų Poezijos pavasario almanache, 1993 m. „Varpuose“ (7), bei kitoje periodikoje. Elektroninė eilėraščių knyga „Žydinti vyšnios šakele!“ (V., 2015 m.) publikuojama Google, literatūros svetainėje Rašyk.lt (svetainėn įkelta 2015.05.13); eilėraščius bei prozą įkėlinėju į interneto tinklalapį Žaliažolė.lt, ir į kitus literatūrinius interneto tinklalapius. Dienoraščio ,,Ave, crux!“ (V., 2015 m.) pirmoji dalis šion svetainėn, prie esė tekstų, įkelta 2015.05.27, antroji dalis – 2015.06.02. Elektroninė novelių knyga „Spindėk!“ (V., 2015 m.), jos pirmoji dalis svetainėn Rašyk.lt, prie prozos tekstų, įkelta 2015.06.08; antroji dalis įkelta 2015.06.09; trečioji dalis – 2015.06.10; ketvirtoji dalis įkelta 2016.03.02; penktąją dalį įkėliau 2016.11.26; šeštąją – 2017.08.18. Visos trys čia paminėtos elektroninės knygos įkeltos (2015 metais) į interneto LIMIS portalą. Elektroninė knyga „Spindėk!“, kiek jos buvau parašęs iki 2015 metų, paskelbta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos elektroninių išteklių banke LIBIS (norėčiau, kad paskelbtų ją ir papildytą, nes nuolatos pildau). Tekstų esu įkėlęs į savo feisbuko paskyrą „Jonas Baranauskas“. Kai kuriems eilėraščiams sukurta muzika, dainas savo tekstais irgi esu įkėlęs feisbukan: „Jonas Baranauskas“. Kurti esu nusiteikęs ir visoje ateityje. Knygoje „Kas yra kas Lietuvoje“ parašyta, kad aš gimiau Gudelių kaime, Lazdijų rajone, bet daugiau apie mane joje nėra nieko. Dirbau Mokslų akademijos Bibliotekoje, Knygų rūmuose, „Lietuvos aido“ redakcijoje (korespondentu). Neetatiniu korespondentu esu dirbęs Radijuje (~1987 metais). 1998 – 2015 metais dirbau Lietuvių kalbos institute Vilniuje. Iš darbo Institute 2015 metais išėjau į senatvės pensiją ir niekur nedirbu.
Myliu laisvę, grožį ir moteris.
 
P.S. Esu tas „žmogus“, kurio protavimą, mintis, galvos funkcionavimą (bei judėjimą) KGB gaujelė seka, ir KANKINA per nematomąjį atstumą kankinimais jau labai daug metų; kankina kažkokiomis bangomis ar spinduliais bet kur Lietuvoje man bebūnant, kitur nebuvau. Kankina ne bet kiek, o net nuo 1995 metų. Apginkite mane, atimkite iš jų aparatūrą, kuria naudodamiesi jie mane kankina nuotoliniu būdu ir seka mano mąstymą, labai prašau. Dėl kankinimų mano gyvenimas pragariškas. Esu tas, apie kurį, maždaug nuo 1992 metų, žiniasklaidoje ir kitur tarp eilučių kalbama ir nepasakoma apie ką kalba. Ta gaujelė kažkur Vilniuje įsikūrusi. Areštuokite juos.
 
Pagarbiai
Jonas Baranauskas,
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs laikraščio „Lietuvos aidas“ žurnalistas
 
2017 m. spalis