apsigaubsiu šilkine vėsa ir išeisiu į nokstančią tylą
balzganais rūkais sielon krintantį rudenį
kur  nebylūs sau priekaištai dyla
ten kur tu many audrą pabudini

kada kūnu jutau 
jos nevaldomą gausmą
vanilino dangum kurį paukščiai pamiršo 
tada skaudžiai lig gyvuonies išbrėžei liniją
kur laukimas
kvėpuoja 
tarp virpančių pirštų

taip sunku
neturėti tavęs tyliai vakarui inkščiant
sulipdyti jausmus iš nakties pilkų tonų  
kai savęs nerandu sumeluotoj glamonėj
išsilieju sultinga gėla

tiktai jos nestokoju

ir jutimo-- 

--- žemė  
          slysta 
                 po kojom