Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė. 2 Sam 22, 4–5
 
Jo nei vardo, nei pavardės jau neprisimenu.
Per keturis mėnesius vaikščioti ir kalbėtis teko ne su vienu. Vienas komunikabilus vyras iš Alytaus pats mane užkalbino. Pasirodo, jis turėjo nedidelį savo verslą, sekėsi neblogai, pelnas po truputėlį augo, „jau ir bananų nusipirkdavom“, sakė jis, bet... subankrutavo: apgavikai jam nesumokėjo už gaminius, kuriuos jiems į Rusiją nusiuntė. Dėl to susirgo ir atsikliuvo psichiatrinėje ligoninėje. Paklausiau, kuo gi jis nusiskundžia (suprantama, ne kaip gydytojas, o iš smalsumo). Jis paaiškino tada man sunkiai įsivaizduojamą susirgimą: Kai patenku ankštai tarp žmonių, minioje, tai mane apima paniška baimė, – pasakojo alytiškis.
Susipažinau ir su verslininku, Aleksandru, kuriam verslas buvo sėkmingas, turėjo Vilniuje kioskelį. „Špaciravodavome“ psichiatrinės koridoriumi, jis nesigirdamas pasakojo kiek daug kelionių į užsienius jam davė kioskelis. Buvo neabejingas mano imidžui, bevaikščiojant vis „daužydavo“ man per „kuprą“ ragindamas vaikščioti atsilošusiam ir išdidžiai. Turėjo šachmatus ir nedavė ramybės kvietimu sulošti, kol neatlaikęs vienąkart su juo sužaidžiau. Laimėjo, be abejo, jis, nes aš jau ėjimus vos bežinojau, nors žalioje jaunystėje šachmatais buvau susižavėjęs ir turėjau ne tik šachmatus, bet ir didmeistrio Mikėno knygą apie šachmatus.
Jį lankydavo sesuo, aukšta juodaplaukė. Įdomu, kad ji žvelgdavo į mane kaip į kitos planetos žmogų ir nepatikliai, tarsi Leninas į buržuaziją rūsčiai.
 
Gydėsi ir vyriškis, prie kurio prisigretinti ilgai brandinau mintį, nes norėjau paklausti man labai svarbaus dalyko. Jis buvo batsiuvys, iš Varėnos. Buvo su kostiumu, netgi šiek tiek į rudumą spalvotu. Vaikščiojo koridorium vienas, galvą nuleidęs ir visąlaik matėsi koks jis dėl kažko susikrimtęs. Būtent dėl savo profesijos jis man buvo „reikalingas“ ir tik laukiau progos, kada išdrįsiu jo paklausti, kas man ramybės neduoda.
Tai kaipgi ramybės man nedavė... batai? Iš pradžių davė. Kai įsidarbinau „Lietuvos aide“, pamažėl man ėmė plaukti dovanos, būtent drabužiai. Gavau dovanų ir batus, net į namus atnešė. Batai, matau, puikūs, tokių, dar visai neseniai, tik už sertifikatus begalėjai nusipirkti, kažin ar ir parduotuvėje gautum, nors rinka jau laisva. Malonios spalvos, šviesiai rudi. Ir dydis kaip man. Viduje švelnūs kojai, o iš viršaus kieti kaip titnagas, tai yra stangrūs – jei kas užmintų ant kojos, tai nė nepajustum, batas nesubliukštų. Toks ir padas: neplonas ir kaip geležis kietas, tai yra amžinas. Atrodė nesunešiojami dėl savo tvirtumo. Originalūs tuo, kad buki, o dar originalesni – kad priekyje... įstriži ir platūs. Nuo kojos nykščio į šoną nusklęsti įstrižai, kaip pėda. Malonu apsiauti ir eiti į žmones.
Bet štai, kai žmonės į mane ir paskui mane pradėjo eiti gausiai kaip amaras, tai dėl šios baimės teko daug ką peržiūrėti. Ieškojau ir ieškojau priežasčių kuo aš žmones „traukiu“, kuo aš ne toks kaip visi. Pasiaiškinti kas darosi, paklausti, neturėjau ko. Jau su niekuo nebendraudavau, draugų jau neturėjau, tą man kėgėbistai net ir per radiją pasakė: „Tavo draugai, tapo mano draugais!“. Ir šit per televiziją, ar gal per radiją, išgirdau sakant apie mane: „Prezidento batai iš Prancūzijos!“. Šiuos žodžius išgirdęs aš jau žinojau, kad ir „prezidentu“ kėgėbistiniai žmonės mane vadina, tik net iki šiol nedrįsau to užrašyti. Išsigandau šių žodžių ir mano batai... man užkliuvo. Kėgėbistų gaujelė mano mintis tada jau sekė, taip pat jau ir įtaką bangomis man darė, kaip štai ir šią: sustiprino mano nuogąstavimą, kad mano batai kažkuo išskirtini, kažką daugiau, negu normaliai jie reiškia. Pažiūrėjus, iš tikrųjų buvo kai kuo išskirtiniai: priekyje jie įstriži, niekur tokių nepamatydavau. Atidžiau pažiūrėjau padų. Be žymės, kad pagaminta Prancūzijoje, pado reljefe buvo įspausti šeši apskritimai. Nieko čia įtartino man nebuvo, nebent tik kad apskritimų buvo būtent šeši man nepatiko, nes šis skaičius atrodė kažkoks falšyvas. Tačiau batų įstrižumas vis tiek nedavė ramybės ir aš nukišau juos palovin. Prieš mane išvežant į psichiatrinę ligoninę, žmona nupirko batus mūsų vaikui, už paskutinius pinigus. Aiktelėjau pamatęs: jų priekinis galas buvo įstrižas! Negana to, jų ir kaina buvo kažkokia kėgėbistiška: sumokėjo šešiasdešimt litų! Labai nusiminiau dėl tokios nesėkmės, o gaujelė bangomis manyje ėmė stiprinti šį pergyvenimą ir graužatį: mano vaikas štai apautas kažkokiais falšyvais batais! Ligoninėje šis jausmas, pergyvenimas man atsinaujino – gaujelė turi galimybę bangomis užvesti man galvojimą apie ką jie nori ir jei aš ko nors bijau, dėl ko nors pergyvenu, tai kaip tik apie tai galvoti mane ir užveda ir įjungia būseną, kuri jaudinimąsį stimuliuoja, jį didina. Šitaip jie padarė ir dėl tų įstrižų batų. Šitą dirbtinį „rūpestį“ dėl batų jie man ilgam įjunginėjo ir ligoninėje. Tiesiog kūniškai jaučiau tą diskomfortą. Todėl sužinojęs, kad tas vyriškis, kurį minėjau, yra batsiuvys, vienądien su juo susipažinau ir pagaliau paklausiau (juk jis tai žinos, kas gi geriau jei ne batsiuvys tokį dalyką gali žinoti): „Sakykite, ką reiškia, ką simbolizuoja, kokia užslėptą reikšmę turi batai, kurių priekis įstrižas?“. Jis, nė kiek dėl mano klausimo nesusijuokdamas, kuo rimčiausiai ir įtikinamai paaiškino, kad batų įstrižumas absoliučiai nieko nereiškia. Ši žinia, sunkiai mano nuomonei apie tokius batus, buvo labai gera, man pergyvenimas viduje atslūgo, palengvėjo. Bet svarbiausia štai kas: netrukus, tas sunkus susirūpinimas, kad tokie batai, kuriuos kažkada gavau dovanų, kad yra kažkuo provokatoriški, man staiga, šis susirūpinimas, mano savijautoje... staiga dingo! Tiesiog per kelias sekundes dingo, kaip į vandenį akmenukas. Atsigavo, rodės, visas kūnas, prašviesėjo akys, nusigiedrijo veidas. Pajutau didžiulį palengvėjimą, nejučiomis net šypseną savo veide pajaučiau.
Ši juokinga, o man, deja, skaudi ir tikra istorijėlė, iš tikrųjų buvo tikra: baimingą supratimą, kad tokie įstriži batai yra kažkuo kenkiantys, man kėgėbistai įjungdavo bangomis. Ir tikrai, kuo aiškiausiai – giliai palaimingai atsidusdamas – pajutau, kad tą sunkią būseną išjungė. Taigi, ir tokia dirbtine „psichopatija“ kėgėbistai užsiima (ir kuo tik jie neužsiima). Šis skyrelis apie batus įtikinamas gal mažiausiai, bet faktas, kad jie priverčia galvoti apie ką jie nori, yra nenuginčijamas. Kaip ir tai kad, jeigu ko pasibijau, tai tą ir baimę bangomis, nenatūraliai, išdidina. Visa tai tiesa, ponai, nesišypsokite! Nors ir nelabai man svarbi ši tiesa. Bent jau dabar. Man išvis jau: kuo toliau, tuo mažiau svarbu viskas darosi, nors slaptai, potekstėje, vykstantis „judėjimas“ manipuliuojant mano asmeniu, neslopsta. Ne veltui, kurie žino ką gaujelė su manim išdarinėja, robotu mane pavadino. Net ir straipsniuką pavadinimu „Robotas“ parašiau, ir savo feisbuko paskyroje jį įkėliau. Čia taip pat įkeliu.
 
,,Robotas!“
 
Impresija
 
Čia ilgas šio reikalo sąrašas susidarytų – kokiõs įtakos bangomis man padaro. Juk maitinasi mano krauju, mano galva, jie jau begalę metų. Štai šiandien, kaip robotas bangomis valdomas, aš savo tekstą užjuodinau (Ctrl+A), ir nuspaudžiau ,,Delete“, o paskui ir patį failą ištryniau. Tuo metu net suvokimą bangomis buvo trumpam man užtemdę. Laimė, kad esu pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams (kaip esu nuo jaunystės įpratęs) – tekstus įsirašinėju net į kelis atmintukus, kurie parduotuvėje vadinasi ,,USB raktas“; vieni jų turi net ,,lietuvišką“ pavadinimą ,,Adata“ (man tokie sutapimai KGB smarve šiek tiek atsiduoda).
Aišku, sulietuvinimai visi yra gražu. Failą siūlo vadinti rinkmena, feisbuką – gaidaknyge. Bet už viską svarbiau man yra tai, kad kankina mane kankinimais, ir mintis seka. O kad tiesa tai, jog kartais manimi KGB šūdvabaliai manipuliuoja kaip robotu, patvirtino jie patys: vadino mane ,,robotu“, sakė man iš savo buveinės (eteriniu kalbėjimu) kad aš esu robotas. Bet tik retais ir kai kuriais atvejais bangomis mane, mano pasirinkimus, paveikia (pavyzdžiui, kur tekste dėti kablelį). Kas man priešinga, esmingiau paveikti bangomis jie negali.
 
Kai ranka rašau, bangomis išgauna (ne tik klaidų, bet ir) didesnius tarp žodžių tarpelius. Greit tai pastebiu ir imu rašyti raštą normaliais, įprastais tarpeliais. Ir tik dėl pastarosios įtakos užtikrintas esu ne visu šimtu procentų (kad ji bangomis man daroma).
2014 m. rugsėjis
 
P.S. Pateikiu ir kaip impresiją.
 
 
Valgyti ligoninėje norėdavosi žvėriškai ir ne man vienam (nors, žinia, kuo mažiau valgai, tuo sveikiau; antai girdėjau statistiką, kad daug daugiau žmonių pasaulyje miršta nuo persivalgymo, negu iš bado). Prie valgyklos stovėjo šaldytuvas, prikimštas visokių mėsų, pacientai jame pasidėdavo savo asmeninį maistą. Kartą esant man ir dar vienam vyrukui prie šaldytuvo, kažkas atėjo ir pasidėjo jame didelę apspragintą vištos kulšį. Koks sukilo apetitas! Ir tas vyrukas kulšį pamatė. Jis vaikščiojo vaikščiojo palei šaldytuvą, paskui ūmai atsidarė šaldytuvą ir capt tą kulšį! Nekreipdamas dėmesio, matau aš ar nematau. Ir čia pat sušveitė be duonos, kauliuką bepalikdamas. Tai taip jaunam norėdavos valgyti.
 
Čia išlaikė mane net keturis mėnesius, o pasakyti beturiu mažiau, negu apie 5-ąjį skyrių, kuriame išgulėjau du mėnesius. Nežinau kodėl. Gal kad šis skyrius buvo civilizuotesnis, pažangesnis. Žinoma, per tokį ilgą laiką daug ko buvo. Sakykim, čia blogąją savijautą kėgėbistai įjungdavo labai ilgam, nors ir nebūdavo tokia sunki kaip, neva, nuo triftazino, kurio čia, mano laimei, negaudavau. Žinojau, kad aš absoliučiai sveikas, bet kartą, ilgai kankinamas tuo suabejojau. Koridoriuje ant sienos matėsi lapelis su depresijos aprašymu. Perskaičiau net kelis kartus ir pirmąkart pripažinau sau tą ligą. „Nuo ko gi man taip bloga, turbūt, iš tikrųjų tai nuo depresijos“, – galvojau, nors ir žinojau, kad depresijos kentėjimas, ir tos būsenos, kurią kenčiau, kentėjimas – nepalyginami dydžiai. Bet apsirikdamas sau depresiją diagnozavau: vėliau sužinojau, kad visos kankinančios būsenos, kurias iktol kentėjau, buvo dirbtinės, su kažkokia aparatūra nuotoliniu būdu man sukeltos ir palaikomos.
Šiame skyriuje besant buvo galima „stebėti“ ir šiokį tokį kankinimų dėsningumą. Kasdien procedūriniame kabinete man suleisdavo injekciją. Jos veikimo aš niekaip nepajausdavau. Bet labai aiškiai pajausdavau štai ką: medicinos sesuo suleidusi vaistus, kievienąkart liepdavo sėstis ant kušetės ir dešimt minučių pasėdėti, o kai atsisėsdavau, naikintojai įjungdavo labai sunkią kankinančią būseną. Negalėdavau išsėdėti tų dešimt minučių ir kaip nors ištrūkdavau iš procedūrinio anksčiau. Tada kankinimą išjungdavo, ar bent palengvindavo. Sakydavau po injekcijos: „Kam to pasėdėjimo reikia!“. Aš iš tikrųjų niekaip negalėjau suprasti šio reikalo pasėdėti, jis man tik įtartinas, nenatūralus atrodė. Be sesuo paaiškindavo, kad reikia dėl gydymosi tvarkos ir taip atkakliai reikalaudavo sėstis, kad nepasėdėti nepavyko nė karto. O kai vaikščiodavau, kankinimas būdavo lyg ir lengvesnis. Beje, čia šiokį tokį ir savo asmeninį rekordą padariau: vieną dieną visą dieną pravaikščiojau, ant kojų išbuvau visą dieną! Nuo aštuntos ryto, kai keldavomės ir iki dešimtos valandos vakaros, kai reikėdavo gultis. Tik valgykloje kol valgiau pasėdėjau.
 
Intarpas
 
Norėčiau įterpti čia visai netinkamą dalyką. Esu išvardijęs, kaip šešėliniai žmonės (kurių ne vienas, be abejo, yra ir kėgėbistas) mane vadina. Vadina dár ir „Ivanu“. Štai. Vieną vasarą atostogas leisdamas kaime pas mamą, atsirinkau senovinių lėkščių, kurios kažkada buvo didžiulis jos turtas, o dabar kone visas galėtų atiduoti. Tai neliko organams nepastebėta. Parvažiavau į Vilnių, užklydau į Vilniaus radiją „Rūskojie radijo“ ir girdžiu ten šneka pranešėjas... „Ivan Tarielkin“. Iškart supratau, kad čia apie mane ir man.
Vėliau dar ir filme pamačiau, kur mergina su raudona suknele laive šoka linksminasi su vyru vardu „Ivan“, ir įsilinksminusi... į jūrą išmeta... savo batus. Šis motyvas yra Knuto Hamsuno romane „Badas“. Kai skaičiau, romane būtent tas motyvas man labiausiai patiko ir labiausiai įsiminiau. Beje, mano vardas „Jonas“ rusiškai skamba „Ivan“. Manau, aišku.
 
Dar nesu minėjęs, kad Lietuvoje mane vadina ir „Basanavičiumi“.
2017 metai
 
Tuo laiku, nuo visokio manęs atkartojimo, nuo psichiką gniuždančio veikimo pagal principą „Apie tave ir tau“ priveiktas buvau jau labai smarkiai. Gydytoja Lengvinienė negalėdavo konkretesnio žodžio iš manęs ištraukti. Antai, kai rašė anamnezę pasakiau maždaug tik tiek: „Aš esu kaimo vaikas“ (vėliau vienas televizijos scenaristas šiuos žodžius atkartojo, sakė per interviu televizijai: „Aš esu kaimo vaikas“). Nuolatos prašydavau išrašyti namo, nes namie esančio kėgėbistai blogąja savijauta nekankino, o ligoninėje kankindavo: ir labai ilgai, ir labai intensyviai. Jai, matyt, įkyrėjau nuolatiniais prašymais išrašyti mane iš ligoninės. Ypač žiaurų kankinimą nuotoliniu būdu kėgėbistai įjungdavo gydytojų vizitacijos metu. Gal ir todėl, kad, ta proga, paprašydavau skyriaus vedėją išrašyti mane iš ligoninės. Tada kankindavo, kaip aš vadinu, blogąja savijauta. Ji, kad ir kokią įjungtų, veide neatsispindėdavo, niekas nesuprasdavo kaip aš kenčiu. Bet kartą per vizitaciją vedėja, pasižiūrėjusi į mane, sako: „Veidas riebalingas!“. Taigi kartais kankinimas veide atsispindėdavo, nes prausdavausi dažnai ir natūraliai riebalingas veidas būti negalėjo. Tebūnie jie prakeikti, kankintojai! Tebekankina nuotoliniu būdu dar net iki šiolei. Jau ir praeiviams pastebimai: šiais, 2017 metais, kankina ir svaiginimu, nuo kurio, eidamas, svirduliuoju. Jį irgi kentėti labai sunku.
 
Nors retai, bet į namus parvažiuoti išleisdavo, tik būtinai reikėdavo grįžti laiku, kaip gydančioji gydytoja pasakė. Dar gulėjimo ligoninėje pradžioje gydytoja Lengvinienė paprašė, kad atvežčiau jai pasižiūrėti savo eilėraščių knygelę. Nenorėjau vežti, nes žinojau, kad esu persekiojamas ir už tą knygelę (pavadinimu „Vasarvidžio laisvė“, išleidau 1990 metais). Kai išleido į namus, jos neatvežiau. Tada vėl ėmė prašyti, idant atvežčiau. Negalėdamas nepaklusti atvežiau. Tik ne „Vasarvidžio laisvę“, o kolektyvinę mokytojų poezijos knygelę „Pabūk džiaugsmu“, joje buvo ir mano eilėraščių. Po dienos kitos ji ją man gražino ir, regis, nieko apie ją nepasakė.
Kartą ši gydytoja, kai prašiau, kad iš ligoninės išrašytų, prisispyrė, kad aš parašyčiau rašinį, kas ligoninėje ir skyriuje mano akimis yra keistina, taisytina, kas blogai, kas gerai, ir pan. Nė nemaniau tokio rašinio rašyti, atsikalbinėjau. Jau buvau pakankamai patyręs, kaip visur naudojamasi manimi, kaip viskas siejama su manimi. Todėl, keletą dienų spyręsis, galiausiai vietoj prašomo parašiau rašinuką apie skulptorių, pavadindamas jį „Mano rankos pačios lipdo“.
Niekad neužmiršiu, kaip kentėjau autobusu iš namų grįždamas į ligoninę. Stoviu ant paskutinio laiptelio prie durų, autobusas pilnutėlis, žmonės paskendę savo mintyse, kas ne vienas važiuoja, linksmai, be jokio rūpesčio kalbasi, o man taip bloga, taip bloga! Kai šitaip siaubingai būna bloga, griebiuosi vaikščioti, o autobuse nepavaikščiosi. Labai žiaurų kankinimą kėgėbistai tada buvo įjungę.
 
Ligoninėje susipažinau su vienu virėju. Vardu Antanas. Tas buvo nuostabu, kad kasdien net iki pietų jis miegodavo, o aš kentėdavau sunkius kankinimus. Žinia, ėmė didžiulis baltas pavydas – juk, kai miegodavau, jokios kančios nejausdavau, nes kankinimas būdavo išjungtas. Aš jam išsipasakojau, kad namie, dar iki ligoninės, dažnai nemiegu – naktį nubundu ir neužmiegu. Ponas Antanas tada man davė nuostabų patarimą: „Kai nemiegi, kelkis iš lovos ir rašyk eilėraščius“. Ir koks aš kvailas buvau vėliau tuo patarimu nepasinaudodamas! O tiek buvo bemiegių naktų! Tiesiog begalė! Bemiegių daugybės metų virtinėje, kai kada vos ne kasnakt! Pažadina naktį kėgėbistai bangomis ir neleidžia miegoti. Būdavo per visą naktį nė kiek neduoda pamiegoti. Mat bangomis, nuotoliniu būdu jie mane ir užmigdo, ir žadina. Namie net migdomųjų turėjau ir išgerdavau. Ligoninėje, apskritai visus tris kartus kai buvo paguldę, miegoti jie man leisdavo. Tik, kai atvežė antrąkart, į 4-ąjį skyrių, kurį laiką išsimiegoti neleisdavo. Sesučių poste ant sienos kabojo telefonas, kuriuo buvo galima nemokamai, ir net „neterminuotai“, kalbėtis. Paskambinau žmonai ir paprašiau, idant atvežtų migdomųjų, namie jų dar turėjau. Kai atvežė, užkišau paslėpiau juos kuo giliausiame spintelės kampe. Bet neilgai trukus teko nusiminti: atlėkė medicinos sesuo, išgriozdė spintelę, rado tabletes ir jas atėmė. Dar ir priekabių priekaištų davė. Daug vėliau, kai jau žinojau, kad mano mintijimą kėgėbistai seka, ėmiau manyti, kad apie tas tabletes sesutei pranešė gaujelė, kurie per atstumą mane sekė.
Migdomųjų man duodavo istorikas Rimantas Jasas. Dėl apakimo jis tapo invalidas ir kai kuriuos vaistus gaudavo nemokamai. Neatsimenu kuriais metais, bet būdavo ir taip. Kai naktį gaujelė mane nubudina, iškart išgeriu migdomųjų. Jie į tai atsižvelgia ir vėl mane užmigdo. Bet kuo toliau, tuo atsižvelginėti pradėjo vangiau ir vangiau. Tada nubudintas pradėjau išgerdinėti po dvi tabletes, paskui po tris, ir t. t. Priėjau iki to, kad iškart išgerdavau net septynias! Toks brangus buvo miegas, lyginant su nemiegojimu, ypač kai tuo nemiegojimo laiku naikintojai tave visaip ėda. Šitaip gerdamas migdomuosius – tie migdomieji buvo lengvi, švelnūs – regis, jau šį bei tą žinojau, ką jie, gaujelė, su manim nuotoliniu būdu išdarinėja.
Vieną tų naktų, kai ligoninėje nemiegojau, dar ir pelė prie nemiegojimo prisidėjo. Kai sugulusi palata aprimo, pasigirdo kažkoks barškėjimas, krebždesys – negarsus, bet drastiškai įkyrus ir niekaip nesiliaujantis. Aš nemiegojau. Pradėjau spėlioti, analizuoti, kas gi čionai galėtų būti, kas barška, ar barškina? Pagaliau supratau: pelė, išlindusi per senas medines grindis... graužia labai sudžiūvusią, suragėjusią duoną. Duona, „bėgdama“ nuo pelės, atramos jokios nesant, barška ant grindų stumdoma. Niekaip neįstengė pelė tos duonos sugraužti, triukšmavo nepailsdama gal kelias valandas. Aš užmigau pirma, nekaip ji tą džiūvėsėlį sugraužė, nes kitąnakt barškesio jau nebuvo.
 
Palatoje, kurioje mane paguldė, lovos buvo puikios, patogios, plačios. Tamsiai žaliai nudažytos. Kažkas pasakė, kad tai Amerikos kariškių dovana ligoninei. Visos kitos lovos šiame 4-ąjame, kaip ir 5-ąjame skyriuje, kuriame prieš tai buvau paguldytas, lovos siauros ir kietos, žinoma, metalinės, gal net iš Stalino, jei ne ankstesnių laikų. Bet ir ant jų buvo galima gerai išsimiegoti, teko ir tuo įsitikinti – kai į ligoninę mane per prievartą paguldė trečią kartą – 2016 metais, lapkričio 12 dieną, irgi penktadienį. Bet iki tol turės dar praeiti lygiai dvidešimt metų.
Greta manęs toje „žalių lovų“ palatoje gulėjo aukštas, lieknas juodaplaukis apie 25-erių metų vaikinas, istorine pavarde Š-ta. Jis gal ir sirgo, o gal ir ne, bet nuolatos gulėjo lovoje ir niekur nėjo. Sesutės ir slaugės nė karto nepajėgė jo išniukinti bent į koridorių. Raginamas keltis jis abejingai tylėdavo, nieko neatsakydavo, jokio dėmesio neatkreipdamas, ką jam sako. Bet vieną kartą jis su visais išėjo net į lauką pasivaikščioti ir... negrįžo. Pabėgo. Ne kažin kiek ilgai trukus, jau gal sekančią dieną, jį parvežė atgal. Matyt, ir jis per prievartą buvo paguldytas, jeigu pabėgo.
Buvo iš nekalbiųjų, nebendraudavo su niekuo it nepasitikėdamas. Man kažkaip kažkiek pavyko jį prakalbinti, persimesdavome žodžiu kitu. Gyveno jis labai ankštame bute kažkur Vilniaus pakraštyje. Bute buvo tiek vietos ir tiek žmonių, kad lovos jame buvo dviem aukštais. Tokius sunkumus jis man pasakė. Jo atveju, ligoninėje gal net geriau, nekaip namie. Bet tik ne man: ligoninėje kėgėbistai dirbtine blogąja savijauta mane kankino.
 
Skaniausias dalykas iš maisto būdavo vakare – „Trijų kapeikų“ bandelė su arbata. Dalindavo jas devintą valandą vakaro. Tik būdavo labai per mažai bandelės kaip vaiko kumštis. Susipažinau su vienu vyruku, kuris, mano nuostabai, išvis tos bandelės neimdavo. Negalėdavau suprasti, kaip galima tokio skanėsto nenorti. Matyt, daug maisto gaudavo iš namų. Jo mama dirbo bufetininke, tad atnešti turėdavo ko. Savo bandelę jis pradėjo atidavinėti man – atsistodavo su visais eilėn prie langelio, gaudavo bandelę ir atiduodavo ją man, niekam tuo nesistebint. Bet ir dviejų būdavo per mažai. Galvodavau: na, išeisiu iš ligoninės, tai jų su saldžia arbata atsivalgysiu kas vakaras ir o gal ir kas rytas. Beje, sovietmečiu pigesnių bandelių už šią bangelę nebuvo, ir dažnai dar buvo vadinama skoliniu... „bulkutė“.
Po šių „vakaro vaišių“ eidavom dantų valytis, praustis o dešimtą valandą turėdavom susirinkti palaton ir gultis.
 
* Kėgėbistų gaujelė praeitą naktį bangomis man mažai beleido miegoti, dar ir dirbtiniu kojų skausmu kankino, o ypač – odos niežėjimu ir ypač barzdos, smakro, pasmakrės perštėjimu. Gal tai mažai kam įtikėtina, bet irgi faktas kaip blynas: nuotoliniu būdu tikrai išgauna ir niežėjimą. Seniau niežėjimą man įjungdavo tik lokališką, kokiame nors mažame odos plotelyje, dažniausiai ant kojų plote iki kelių, ant plaštakų, ant atsikišusio kauliuko, Achilo kulniuką dažnai niežindavo. Nusikasydavau iki žaizdelės. O štai dabar, 2017 metais niežėjimą pradėjo įjunginėti odoje net iki juosmens nuo kojų pirštų, o kitąnakt ir visame kūne; pradėjo ir kirkšnyje, viename arba kitame, įjunginėti. Tikrai, ir tą jie gali. Kai niežėjimą įjungia stipriuoju niežėjimo sriautu, tai atrodo kad skruzdėlės besikanžiodamos po odą ropinėja. Praeitą naktį maniau išprotėsiu nuo tokio varginančio niežėjimo, tokio smarkaus ir taip ilgam dar nebuvo įjungę. Nors buvo naktis, atsikėliau ir nusiprausiau duše, švarus būdamas. Bet vis tiek – gremžiausi kone visą naktį, ypač kojas, net kojų pirštus. Dar ir išvadino jie mane, sakė, kad aš „trùdnas“, kad „sabaka“. Kiek supratau, ši bausmė buvo už tai, kad rašau sąsiuvinyje šiuos „Užrašus iš gyvųjų namų“. Neapsikęsdamas dirbtinio perštėjimo, ryte nusiskutau barzdą. Jie ir anksčiau ragino ją nusiskusti (nežinau kodėl): ir dienomis įjunginėdavo tokį ramybės neduodantį smakro niežėjimą, kad maniau užtrinsiu besikasydamas.
2017 m. rugpjūčio 31 diena, Santariškėse (čia gydausi nuo alkoholinio hepatito)
 
P.S. Daug dirbtinių klaidų, veikdami mane bangomis jie, gaujelė, padaro man rašant, mano rankraštyje: pavyzdžiui, praleidžiu žodyje daug raidžių, sakinyje – netgi atskirų žodžių. Ir kompiuteriu perrašydamas rankraštį daug teksto iškraipymų dirbtinai gaunu: antai, visai be reikalo ir be noro, prirašau raidę „s“, raidę „m“, arba išvis nesurenku pirmosios žodžio raidės. Gaujelei, matyt, kiekviena raidė kažką reiškia. O raidę „b“ vietoj raidės „v“ pakišinėja man jau rekordiškai daug metų. Dėl išorinio poveikio, dėl poveikio kažkokiom bangom man taip darosi, beje, neretai. Šitaip veikiamas vietoje žodžio „kalbėti“ parašau žodį „kabėti“. Tai man kenkimas beveik joks, lyginant su dirbtinai sukelta blogąja savijauta ar dirbtiniu skausmu, ar tokiu pat slogavimu, ar pan.
 
Šioje ligoninėje gulėdamas patyriau vieną pačių didžiausių savo gyvenimo traumų. Kartą skyriuje esančiu telefonu paskambinau žmonai, o ji iškart sako sujaudintu balsu: „Tu atleistas iš darbo!“. Nutirpau, apmiriau. Netekau net žado tiesiogine prasme ir kurį laiką negalėjau nieko jai pasakyti. Perklausiau, ar iš tikrųjų. Deja, buvo iš tikrųjų. Pokalbis buvo trumpas, ilgai kalbėti nepajėgiau. Tai buvo katastrofiška. Kaip mes su vaikais pragyvensim! Tokioje padėtyje! Dar ir skolų turiu. Jau prieš išvežant į ligoninę nesumokėta mokesčių skola buvo du tūkstančiai litų. Iš savivaldybės buvau jau gavęs grasinantį laišką, kad mane paduos į teismą, jei nesumokėsiu skolos. Darbą kad susirasiu vilties irgi kaip ir nebuvo. O štai dar ir uždarytas esu. Patekau į pačią beviltiškiausią padėtį. Taip socialiai ir šeimyniškai klaikiai nesijaučiau dar niekados. Atsitraukęs nuo telefono, eidamas kur pakliuvo ir net į šonus svirduliuodamas... išgąsčio apimtas ir iš nevilties... pirmą kartą savo gyvenime... pašnibždomis pradėjau melstis. Gaivališkai, kiek maldos beprisiminiau. Poterius gerai mokėjau tik iki septintos klasės, kol tikėjau, todėl dabar ir poterių beatsiminiau tik vieną kitą frazę ar sakinį. Vėliau, nors ir netikintis, nors maniau ir manau kaip Bakuninas (religija, tai kolektyvinis pamišimas), kažkodėl įsigijau maldaknygę ir mintinai išmokau „Sveika, Marija!“, „Tėve mūsų!“ ir „Tikiu Dievą Tėvą!“. Betgi ne kažkodėl – poterių man prireikė, kai manęs kėgėbistinio persekiojimo, kėgėbistinės gaujelės veikimo, jų žodžių į mane laidymo, kai visokių kankinimų toliau kęsti jau nebegalėjau, tai todėl mintinai išmokau poterius, išmokau jiems permaldauti. Be to, ir dėl to: kai patį pirmą kartą jie mane užpuolė, kai pirmą kartą mano gyvenime, naktį jie paleido man į galvą ūžesį ir pradėjo kalbėti, tai vienas jų, rusiškai kalbantis, liepė lipti iš lovos, kluptis ir... melstis. Tai buvo maždaug 1994 metais. Niekad nepamiršau šių žodžių ir šit maždaug 1997 metais vakarais iš tikrųjų pradėjau melstis, tikėdamasis, kad poteriais manęs amnestavimą iš jų išmelsiu.
Taigi dešiniojo valstybės laikraščio dešinysis redaktorius S. Š. atleido dešinįjį žurnalistą – mane iš darbo. Žmona daug vargo turėjo, daug vaikščiojimo į redakciją ir prašymų, norėdama sutvarkyti manuosius atleidimo iš darbo dokumentus. Atleido mane iš darbo „Lietuvos aido“ laikraštyje 1996 metais.
 
Vėl į pradžią. Nepamiršiu siaubingo kankinimo kankinančia būsena, kuria kankino kėgėbistai greit po to, kai čia, 4-ame skyriuje, mane paguldė. Slaugė paprašė, kad nueičiau su kitais pacientais į virtuvę bakelį maisto parnešti. Man naikintojai žiauriai pasunkino kankinimą, o kai nuėjome į virtuvę, tai, virtuvės prieangyje, kankinimą tokį sunkų įjungė, kad ant sienų norėjosi lipti. Visi vyrai, atėję iš kitų skyrių maisto parnešti, patogiai žaliais vatinukais apsirengę, stovi petys į petį, dėl ankštumo vienas su kitu liesdamiesi, galva prie galvos, ir niekas jų nekankina, nieko jiems neskauda, o aš totališkai kenčiu ir, rodos, galvojau: jeigu mane čia kankina kažkokiomis bangomis, tai kaip tai įmanoma esant tokioje žmonių tirštynėj? Juk žmonės stovi kits prie kito labai arti, lyg silkės bačkoj!? Taigi neprotinga šitaip net spėlioti, – sakiau sau! Ikšiol nėra kam į šį klausimą atsakyti.
 
Miegoti į palatas kai sueidavom, koridoriuje dar užsilikdavo vienas kitas vaikščiotojas, bet greit ir juos atvarydavo. Durų, aišku, nerakindavo, naktį bet kada galėdavai eiti į tualetą, koridoriuje mirtina nakties tyla, tokiai didelei ligoninei, rodytųs, nebūdinga, žmonių nėra, tik nemieganti slaugė guli ant suolo, o tualete tik vanduo šniokščia kaip kaskados. Bet va. Palatoje nuolatos dega šviesa, per naktį – virš durų blausiai šviečianti elektros lemputė, kurios plafonas, matosi, kažkada, buvo žalsvai dažytas. Miegoti nuolat žibanti šviesa, vaizdžiai šnekant, nepadėdavo. Pradėjau savivaliauti: šiaip taip sužinojau jungiklį, kuris buvo visai kitame koridoriaus gale, ir nakčiai aš jį išjungdavau. Tiesą sakant, pirmiausia tik slaugę priprašiau, kad nakčiai šviesos nejungtų. Keletą naktų nejungė ir miegoti buvo daug patogiau, bet, matyt, už slaugę vyresnės pastebėjo nešviesą palatoje naktį, ir tai baigėsi. O aš pats išjunginėti nakčiai šviesos daug neišjunginėjau, nes tvarka buvo vos ne kareiviškai griežta, kartais netgi rėksminga ir kiekvienas pacientas paklusdavo, ką jam sako. Bet kaip ligoninėje, tai ne kažin ką būdavo ir „įsakinėti“. Aš dėl savo savivalės gavau nuo kitos slaugės truputį velnių.
Rytais žiemą koridoriuje atidarydavo viršutinius langus. Žiemą dėl to man būdavo taip šalta, kad negalėdavau į koridorių išeiti. Todėl, kai visi sueidavo į valgyklą, aš į pusryčius eidamas paskutinis, vikriai užšokavau ant palangės ir visus viršutinius langus uždarydavau (tada dar greitas buvau) ir ramiai ateidavau į savo vietą valgyklon. Bet maždaug po savaitės slaugė mane „susekė“, gavau ir už tai pylos, ir daugiau šitaip šilumą užlaikyti nemėginau.
 
Nedavė ramybės rūpestis kaip ten namuose, kaip šeima pragyvena (kai šį skyrelį pradėjau rašyti, gaujelė spengimą galvoje man pagarsino, jie jau iš anksto žino apie ką parašysiu). Žmona pradėjo ieškoti antraeilio darbo. Skambinėjau ir teiravausi ar rado. Ilgai geros naujienos nebuvo. Pagaliau vieną kartą nudžiugino: „Gavau antraeilio darbo“. Labai apsidžiaugiau, bet tuoj pat ir nusiminiau. „Gavau kiemsargio darbo Vadovybės apsaugos departamente“, – patikslino ji. Viešpatie, pagalvojau, juk tai kartu su laime ir pasityčiojimas. Sovietmečiu aš (Knygų rūmuose) kiemsargiu išdirbau keturiolika metų, tai buvo pats neprestiziškiausias darbas, kurio aš nenorėjau kaip kokios gėdos, ir štai dabar dar ir mano žmona darbo gauna tik tokio! Pirmaeilį darbą dirba inteligentinį, yra skaityklos vedėja Ypatingajame archyve, o čia imk silpnom moteriškom rankom kastuvą ir kilnok sunkų sniegą už mizerną atlyginimą, už maždaug du šimtus litų! Kai atėjo žiema, ligoninėje aš atsikėlęs pirmiausia lėkdavau koridoriun prie lango pažiūrėti už lango: ar daug prisnigta, ar daug per naktį pripustyta. Juk jai reiks kuo anksčiausiai keltis ir važiuoti sniegą visame kieme, o dar ir šaligatvyje, nukasti. Paskui į darbą pagrindinėn darbovietėn skubėti. Kai grįžau iš ligoninės važiuodavau ir aš padėti sniego kasti. Tegalėdavau tik šaligatvyje priešais Departamentą, nes į kiemą pašaliniams užeiti nebuvo galima.
 
Ir šiame, kaip ir 5-ąjame skyriuje, vienu metu gana ilgam kėgėbistai man buvo įjungę dirbtinį nusilpimą, menkajėgiškumo būseną. Kaip šiandien jaučiu, prisimenu tą būseną, ir tebematau atmintyje kaip langus palatoje klijavom – žiemos speigams užėjus pradėjom klijuoti langus, popierinėm juostom tarpelius tarp rėmų, idant šilčiau būtų. Užlipa pacientas ant palangės ir užklijuoja savadarbę, klijais išteptą ilgą juostą. Tik reikėdavo jam tą juostą paduoti. Turėjau aš padavinėti. Stovėdamas ant grindų iškeliu juostą ir laikau, kad klijuotojas ją atsargiai paimtų, neišsiteptų klijais ir manęs neišteptų. Bet jaučiu, kaip neįprastai, nenatūraliai sunku man ranką laikyti iškeltą! Popieriaus nenulaikau! Težiūriu, kad klijuotojas nesikrapštytų ir kuo greičiau tą juostą iš manęs paimtų. Atrodė, it kokį svarmenį rankoje laikau. Tomis savaitėmis nuotoliniu būdu man buvo įjungta fizinio nepajėgumo būsena. O maniau, kad aš natūraliai taip nusilpau, sukriošau. Kūną mėgindamas stiprinti, atsispaudimus pradėjau daryti. Kadangi nuo grindų atsispaudinėti buvo per sunku, tai atsiremdavau rankomis tualete į palangę: nueinu koridoriumi pirmyn, grįžęs atgal užeinu tualetan, padarau atsispaudimų kiek pajėgiu, ir vėl koridoriumi pirmyn ir atgal...
 
Labai trūko valgio, ypač mėsos. Jos nusipirkti galimybė buvo, bet pirmiausia turėjo būti sotūs vaikai. O jiems netgi drabužių trūko, taip pat ir avalynės. Pacientai palatoje užkandžiaudavo – iš namų atnešdavo, arba mieste nusipirkdavo. Kartą vienam palatos bendrabyliui artimieji atnešė didelį bryzą minkštai pagamintų lašinių su storu nuo jų nenupjautu raumeniu. Jisai, kaip sovietų kareivinėse (ten tai, kai gaudavai siuntinį, turėdavau su visais jį dalintis, „komunistiškai“), sukvietė visus prie stalo, o manęs lyg ir nepastebėjo, lyg pakvietė, lyg ir nepakvietė. Gal todėl, kad dėl KGB persekiojimo, gyvensenos atkartojimo, dėl nuolatinio pamėgdžiojimo, buvau tapęs jau labai uždaras, visko šalinausi, retai su kuo kalbon įsileisdavau. Išskleidę popierių, visi pjovėsi lašinių ir, apstoję stalą, valgė ligi soties lyg savo, o tikriau sakant, kaip svetimo. Peilį pasiėmė iš virtuvėlės, slaugė duoti niekad neatsakydavo, pavalgius bereikėdavo grąžinti. Aš gulėjau kampe toli nuo stalo ir godžiai seilę rijau, svajodamas, kad ir mane pavaišintų. Tačiau lašinių savininkas nė nedirstelėjo į mane. O aš tada buvau alkanas kaip niekada ir beveik kaip visada, per ilgas dienas nebuvau nieko papildomo kandęs – vien tik ligoninės prėskų davinį. Tąsyk nugalėjau savo tuščią, kitąkart sakyčiau, netgi kvailą savo išdidumą, ceremoningumą ir, pašokęs iš lovos skubiai priėjau prie stalo ir atsipjoviau, prasibrovęs, nemažą gabalą tų skaniųjų lašinių! Niekas jokio nė dėmesio neatkreipė, tebesikalbėjo savo kasdienine buitine vyrų kalba, kaip sakoma, apie dėdės šunį, ir nė trupučio jų pašnekesio savo įžūlumu nesutrikdžiau. Duonos turėjau pats, atsisėdau ant lovos ir laužydamas ją kaip plotkelę po gabaliuką, lašinius sukirtau. Bet daugiau prie stalo nėjau, nes būtų buvę kiauliška. Skaniai ir koloringai šitaip pasivaišinau, tiksliau, pavaišino, pavaišino taip, kad nei ačiū pasakyti nereikėjo. O juodos duonos skyriuje niekad netrūkdavo, jos likdavo valgykloje po valgio ir galėdavai parsinešti į spintelę. Visą laiką mano spintelė duona kvepėjo, bet ją vieną valgydavau atbulais dantimis – per prãsta būdavo. Kaip pagalvoji, tai koks čia „badas“, koks alkanumas, jei duona nelenda jos turint! Juk kiek, kad ir Sibiro lageryje, buvo išbadėjusių nelaimingųjų, kuriems vien juoda duona buvo skaniausias valgis pasaulyje. Aš tais, 1996 metais, ligoninėje tiek alkanas būdavau, kad juodos duonos vienos suvalgydavau mažiau, negu jos spintelėje pasilikdavo.
 
Kaip skiriasi žmogus vienas nuo kito! Netolies mano lovos paguldė vyriškį, kuris, nors dar jaunas, visas drebėjo. Galva, ypač rankos, visas kūnas. Matėsi, kad ne pagal metus jam toks smarkus drebulys, tokie jauni alchaimeriu ar senatvine demencija neserga. Jis buvo pakankamai komunikabilus, netgi šnekus ir aš greit drebėjimo priežastį sužinojau. Turėjo jis privačią parduotuvėlę Vilniuje ir ji... subankrutavo. Negana to, pardavėjos iš jo pradėjo reikalauti sumokėti neišmokėtą atlyginimą. Šit dėl to jis ir atsidūrė psichiatrinėn ligoninėn drebėjimą gydytis, kuris dėl finansinės nelaimės atsirado.
Bet nepaisant to, kad jo mėsos parduotuvė subankrutavo, jau sekančią dieną jam pradėjo artimieji nešti kalnus mėsos! Skaniausių dalykų, kurių aš nei pauostyti negaudavau – nei namie, nei, taip sakant, svečiuose. Jis imdavo iš spintelės tų skanėstų kas pusvalandis, kiekvieną kartą gabalą vis kitą, pjaustydavosi ir valgė lyg iš tingėjimo, pasikalbėdamas su manimi. Aš spiginau akimis jo kumpelius ir „palendricas“ godaus žvilgsnio nė kiek neslėpdamas, nes norėjau parodyti, kaip noriu paragauti, bet jis šiam mano troškimui buvo nebylus, akivaizdžiai aklas ir kalbėjo apie man visiškai pašalinius dalykus. Užvalgęs jis vėl viską iki kito karto sukišdavo į spintelę, man neduodamas paskanauti nei skiltelės ir nei jokios užuojautos neparodydamas mano apmaudui ir nusivylimui. Niekad jam ligoninėje tų „mėsainių“ nepritrūko – neparūkytų ir parūkytų, o „stokojančio“ nepavaišino nė karto. Pamaniau, kad vienas visą palatą pavaišino ir neprašyto svečio neatstumdamas, o kitas, daugiau turintysis – vien tik save.
 
Ligoninėje mane aplankė senų laikų pažįstamieji Gediminas ir Vidmantas. Mus įleido į atskirą kambariuką, lankytojams skirtą. Jiedu atnešė ir lauktuvių – bandelių ir didelę plytą šokolado, tų laikų gal pačią didžiausią, didžiausią mano ir skanėstą. Kankinančią būseną kėgėbistai buvo įjungę sunkiąją, todėl tetroškau kuo greičiau keltis ir eiti, einant vis truputėlį lengviau. Ir jie nebuvo linkę į ilgą tučiažodžiavimą, gal tikriau – į mano tylėjimą, tad greit atsisveikinome. Aš su nekantrumu, bet mandagiai pagriebęs šokoladą, tiesiu taikymu nulėkiau į prausyklą, kur yra vandens užsigerti, šokoladą be tvarkos išlukštenau... ir visą, burnoje tirpstantį, suvalgiau. Kaip gyvas tokio gardumyno ir tiek daug nebuvau valgęs (nors, atmintį pakračius, kažkada buvo ir dar pilnesnio pasisotinimo šokoladu).
 
Kartais tiksliai negaliu prisiminti kiek aš įtariau ir kiek neįtariau, kad nuotoliniu būdu blogą savijautą man daro, kad ne natūrali ji, o yra nuo kėgėbistų aparatūros bangų. Šit 1996 metais per prievartą paguldytas šiame 4-ąjame skyriuje, prisimenu, tikrai nežinojau, ir nė neįtariau, kad fizinio ir mentalinio mano kūno kančia yra iš išorės „teikiama“. Tai paliudija televizoriaus žiūrėjimas žiūrėdamas.
Televizoriaus skyriuje galėdavai žiūrėti kiek nori. Žiūrėdavau tik vakaro žinių. Šiam, žinių, žiūrėjimui žmonių priešais televizorių prisėsdavo daugiausiai. Kai žiūrėti televizorių pradėjau, į tas žinias ateidavau pirmutinis, idant galėčiau atsisėsti pirmutinėje eilėje, tada televizorių matai geriausiai. Bet ilgainiui, prasidėjus žinioms,.. man pradėdavo baisiai blogėti savijauta (kėgėbistai nuotoliniu būdu ją įjungdavo, arba pablogindavo jau įjungtą). Vis dėlto gerai prisimenu: neįstengdavau suprasti, kodėl kiekvieną kartą, kai tik žiūriu žinių, taip smarkiai, tiesa, labai laipsniškai, pasidaro man pragariškai bloga? „Gal, kad pirmoje eilėje sėdžiu?“, – nerasdamas kitokios priežasties, pagalvojau labiau kvailai, negu naiviai. Tad kitos dienos žinioms, išmėginimui „gal nebus geriau“, atsisėdau jau antroje eilėje. Tas pat! Kankinantis blogumas atsirado! Dar kitą dieną atsisėdau trečioje – ir vėl tas pat! Paskui dar toliau, bet, matau, nuo to niekas nesikeičia. Nebaigdavau žinių nei žiūrėti, nueidavau nuo televizoriaus – neiškentėdavau tokios baisios būsenos.
Panašiai atsitikdavo ir su laikraščių skaitymu. Vakarais valgykloje ant stalo būdavo padėtas „Lietuvos rytas“, kitų laikraščių. Truputį paskaitinėdavau ir iš pradžių buvo nieko. Bet netrukus šis reikalas pasikeitė: vos ilgiau paskaitau, palaipsniui ima darytis... taip bloga, kad šimtą kartų geriau laikraščio neskaityti, negu skaityti blogajai savijautai esant, ją kenčiant.
 
P.S. Regis, greit po to, kai mane atleido iš darbo „Lietuvos aido“ laikraštyje (dirbau jame korespondentu), „Lietuvos ryto“ laikraštyje pamačiau karikatūristo Varno karikatūrą, kurioje pavaizduotas pro duris išspiriamas žmogus, spyrį gaudamas į užpakalį. Pamaniau, kad aš ten išspiriamasis.
 
Ligoninėje daug vyrų keikė savo žmonas už tai, kad į ligoninę juos įkišo. Stebėjausi, kiek daug ligonių, kurie atrodo visiškai sveiki. Vienas vyrukas atrodė išvis kaip ridikas, sakytum, koks apsaugininkas, nežinia kurį pacientą ligoninėje saugantis. O vieną vyrą mačiau, jau kaip reikiant brandos sulaukusį, kuris buvo ir kaip narkomanas, gėrė čefyrą: prisidėjo stiklinėje tiek juodosios arbatos, kad, kai ji išbrinko, arbatžolės užėmė daugiau kaip pusę stiklinės. Nugėręs arbatą jis, kaip koks arklys, sušlemštė... ir viską, kas buvo likę stiklinėje, visas arbatžoles!
 
Jei dar nerašiau apie 4-ojo skyriaus tualetą, tai jis buvo toks, kaip ir 5-ąjame skyriuje: klozetai įtaisyti grindyse be jokio paaukštinimo naudojimui, tarp klozetų pertvarų nėra jokių – viena atvira erdvė, ir viskas. Čia naujovė buvo tik ta, kad prie sienos priešais klozetus stovėjo ilgas suolas, rūkaliams skirtas. Ant jo sėdintysis galėdavo matyti viską, kas atliekama tupint, taigi ir genitalijas. Man tualetu naudojantis gurgėjo pilvas ir buvo prisikaupę daug tų gėdingųjų durų. Vyras, sėdintis priešais ant suolo, spoksodamas į mane sako: „O kaip šaudo, kaip vyšnių kauliukais!“. Pagalvojau, ar žmogus neiškrypęs. Kiti sėdėdavo cigaretę dantyse įsikandę ir į atliekančius gamtinį reikalą nekreipdavo jokio dėmesio, tuomi netrukdydami.
 
Šiame 4-ąjame Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės skyriuje išlaikė mane net keturis mėnesius, nors gydančiąją gydytoją Jūratę Lengvinienę kiekviena proga prašiau, kad mane išrašytų, kadangi kentėti blogąją savijautą (kuria kėgėbistinė gaujelė mane kankinio) buvo labai sunku, o namie tokia būsena dar lyg ir nekankino, sunku konkrečiai prisiminti. Ir skyriaus vedėjos gydytojos Šiurkutės prašiau, kad išrašytų, bet neatsižvelgė į prašymus ir ji. Dabar prisiminiau kaip, tuometiniu supratimu, o ir dabartiniu supratimu, aš galėjau iš ligoninės ištrūkti. Toje pačioje antrojoje palatoje, kurioje išbuvau visus keturis mėnesius, prie lango paguldė jauną vyruką vardu Andrius, iš Jašiūnų. Vieną kartą jis pasigėrė – gavo iš kažkur alaus. Likęs prie lovos butelis tapo įrodymu. Už gėrimą jį iš ligoninės tuoj pat išrašė, atvažiavo brangiais drabužiais išsipustęs tėvas, ir jį išsivežė. Kaip aš jam pavydėjau! Ir man kasdien kirbėjo mintis taip padaryti. Bet žinojau: atvežė čia mane kėgėbistai, atvežė per prievartą, o su jais daug nepakovosi. Todėl tyčia pasigerti nemėginau, nesiryžau. Be to, ir dorovės supratimas drausmino tokį ketinimą. Paskui šią mintį iš galvos išmečiau ir tylomis kentėjau toliau.
Prievartinis manęs atvežimas ir paguldymas psichiatrinėn ligoninėn, ypač pirmą kartą (1995 metais), man buvo didžiulis psichinis sukrėtimas. Net vienas didžiausių mano gyvenime (gimęs esu 1952 metais). Dar ir todėl slėgė, kad hospitalizavo, vadovavo manęs paguldymui, kėgėbistai, buvusio ir dabartinio KGB žmonės. Jau tada seniai dėl manęs važinėjo mašinos, tyčiškai ėjo žmonės, ir jau vien tuomi buvo mane nežmoniškai prikankinę ir prigąsdinę. Ir kai į ligoninę mane vežė, iki pat ligoninės matėsi pirma greitosios pagalbos važiuojantis automobilis kaip koks farvateris. Jį vairavo kažkoks vyriškis neregėtai tvirtu, plačiu sprandu.
 
-tęsiu-