Kas pasakė, ruduo kad niūrus, liūdnas, pilkas?
Prikimęs nuo varnų kranksėjimo.
Darganotoj dienoj ir dangaus pilkume
Pasislėpus rimtis ir gamtos,
Ir žmogaus praregėjimo.
Raško vėjas nuo medžių šakų
Jau pageltusį lapą, gervės moja sparnais.
Ilgesingą melodiją debesys slepia.
Vėl tyla, tiktai vėjas vis žaidžia su lapais
Ir lietus iš dangaus ima berti lašus
Ant pažliugusio tako.
Ir minčių lavina tau neleidžia nurimt,
O gal prašo priimt visa tai, ko pakeist negali,
Ko išbraukt nevalia iš slaptingo gyvybės verpeto,
Kuri vėl prasiskleis, kai pavasaris brėkš,
Apsisukęs aplink laiko ratą.