Juk negali prarast, ko neturi,
Nebent tą virpulį, kai pamatei miražą
Ir gesimo atmintį neigi lyg nešvari,
Lyg privalai į finišą traukt nekenčiamą lažą.
O ta akimirka, kai, rodos, pakirdai?
Jinai tik tavo. Supranti – tik tavo.
Lai suka ratą grifai, vanagai,
Likutį gyvasties sekundėm pamatavę,
Bet džiaugsmo riksmas gerklėje – ne jų,
Ne jų pašėlęs tavo sielos skrydis
Ir visa tai, ką liudiji krauju,
Ne, ne godiems maitėdžiams sudraskyti.
Šypsais puikiems miražo vaizdiniams
Tarsi dykra palaistyta pražydo.
Net jeigu griaučius kas nuogai nurengs,
Nepasigvieš jausmų pakirdusių aušroto ryto.
Nei buvę patirtys, anei šventi jausmai
Neteks grobuonims į dantis ar snapą,
Nes jų net springstantys plėšrieji vanagai
Užgesus žvilgsniui tavyje nerado.
Tai ir yra didi būties esmė,
Kas nekirmyja, nesudžiūsta ir nepūva,
Kas žadina esybę džiaugtis ar liūdėt.
Mažiausiai laimi, kas užvaldo kūną.