Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė.

2 Sam 22, 4–5
 
Ogi ten, kur ir praeitą kartą: kai palatoje nieko nebuvo, sukišau jas po grindimis. Mat grindys labai senos, lentinės, tarp lentų, dėl daugiamečio mindžiojimo, atsiradę plyšių, tad sukišti lengva, tabletė iškart krenta į nežinomą gylį. Čia įdomesnio pasitaikė dar tai, kad pamačiau iš po grindų išlindusią... pelę. Ji, dar šviesoje, tupėjo ant grindų apkvaitusi ir niekur nebėgo. Supratau, kad sugraužė mano vakarykštes tabletes ir prarado orientaciją. Kai po kiek laiko vėl pažiūrėjau, jos jau nebuvo – vaistai išgaravo ir vėl palindo po grindimis.
Žinia, galėjau ir dažniau šitaip rizikuoti, bandyti nepraryti tablečių ir jas, niekam nematant, išspjauti. Tačiau... daug dažniau jas prarydavau, negu išspjaudavau ir turėdavau žiauriai kentėti, kolei, neva, tabletės organizmą veikia. Nugalėdavo nereikalingas, kvailas padorumas ir dar kvailesnis nuolankumas, todėl dažnai nerizikuodavau jas burnoje palikti neprarytas – o ką jeigu patikrins su ta mentele! O kėgėbistai, kurie sekė mano mintis, galvos funkcionavimą, tiksliai žinodavo: prarijau tabletes, ar ne. Nuo to ir priklausydavo: jungti jiems manęs kankinimą, ar nejungti. Juk jei kančia man prasidės tablečių neišgėrusiam, tai ir suprasiu, kad ta kančia daroma iš išorės, nuotoliniu būdu. Šitaip manipuliuodami, šešėlyje jie išsilaikė daug metų ir dar ir dabar kankinimui įjungti kartais pasinaudoja tokiu pat prisidengimu, prisiderinimu prie esamos situacijos. Kokie šlykštynės! Koks nebaudžiamumas, teisėsaugos neveiklumas, kad nusikaltėlių gaujelė šitiek neregėtai daug metų egzistuoja!
 
Yra ką pasakyti apie skyriaus tualetą, tik bijau ar nepainioju su 4-ojo skyriaus tualetu, nes kai (1995 metais) paleido iš 5-ojo ligoninės skyriaus, tai 1996 spalio 10 dieną atvežė į 4-ąjį, irgi per prievartą, ir išlaikė jame dvigubai ilgiau – net keturis mėnesius. (Bet ir ten tualetas buvo, regis, beveik toks pat.).
Tai buvo tikra kloaka! Klozetai – tiesiog grindyse, be jokio paaukštinimo, tik kur kojas statyti pažymėta, trupučiuką paaukštinta. Apie kokias nors atskiras kabinas, ar pertvaras tarp klozetų nė kalbos nėra – viskas vieša ir atvira. Vanduo į klozetus atiteka pats, jokio nuleidimo nėra. Atiteka savaime, nuolatos kas keletas minučių. O iš kur jis atiteka? Tai ir yra nematytai įspūdinga. Aukštai palubėje pritaisyta didžiulė metalinė dėžė–bakas, juoda kaip nigrolas, gal niekad dažyta, dideliais lašais aprasojusi. Vanduo į tą dėžę klioka net kriokdamas labai garsiu visiškai laisvu ir nesibaigiančiu, tarsi šaltinio, tekėjimu. Kai bakas prisipildo, vanduo, su dar didesniu triukšmu, nugarma į klozetus, kurių maždaug keturi. Ir taip dieną naktį, be jokios pertraukėlės!
Atsimenu dar nesenas kalbas: kai pas mus sovietmečiu atvažiuodavo užsieniečiai, tai labiausiai pasibaisėdavo viešaisiais tualetais – jų nešvarumu, nesanitariškumu. Dabar ir šie reikalai visur pasitaisę.
 
Į skyrių, laikas nuo laiko, ateidavo kirpėja su elektrine mašinėle – juodaplaukė pagyvenusi moteris. Kirpdavo be skrupulų, kaip kokias avis ir, kaip sakoma, be stiliaus ir šukuosenos pavadinimo. Kas norėdavo, nemokamai pasikirpdavo. Kad verstų gydytojai pasikirpti, girdėti neteko.
Kai kuo mano kišenė niekad nebūna tuščia. Joje nuolatos yra šukos. Ir ligoninėje iš manęs jų neatėmė. Bet kai slaugė keitė drabužius – likau be jų: pamiršau pižamos kišenėje ir nukeliavo į skalbyklą. Ai, kaip sutrikau. Plaukai netrumpi, tai kaip aš vaikščiosiu susivėlęs! Bet nebandžiau jų ieškoti, tik iš galvos neišėjo, kad jų jau neturiu, ir kaip kitas gauti. Tačiau šis rūpestis tiesiog stebuklingai prapuolė. Bevaikščiodamas koridoriumi veiziu senutė slaugė į mane artėja... mano prarastas šukas abiem rankom atkišusi. Nustebau, apsidžiaugiau ir padėkojau.
 
Kaip ir bet kurioje ligoninėje, buvo galima vakare išsimaudyti, bereikia, kad slaugė dušą atrakintų, jeigu jau atėjusi valanda. Tačiau jei ji ašarodama žiūri per televizorių kokį nors serialą apie vergę Izaurą, tai geriau neprašyk, palauk, kol serialas baigsis, arba kitą slaugę prašyk. Prisileisdavau pilnutėlę vonią vandens (šampūno irgi negailėjau, kurio čia būdavo ant palangės) ir gulėdavau paniręs iki ausų. Vildavausi, gal nuo vandens pasidarys geriau. Deja, niekaip ir niekur nepavykdavo kankinančią būseną išguiti (nes ji buvo dirbtinė, iš išorės ateinanti ir nuo manęs paties nepriklausė).
 
Kiekvienam ligoninėje paguldytam rašoma ligos istorija. Mano ligos istorijoje taip pat reikėjo įrašyti ką nors, kokią nors priežastį dėl ko mane čia atvežė. Viena priežasčių buvo, neva, ta: girdi, aš bijau geltonos spalvos. Aš jos niekad nebijojau, o tik bjaurėjausi ir šiurpau, kai ja mane gąsdindavo. Nuo tada, kai į mane pradėjo eiti žmonės geltonais drabužiais, geltonomis striukėmis, arba geltoną mašiną man tyčia pastatydavo, dažniausiai po virtuvės langu – tai ir buvo kėgėbistinis šiurpinimas. Kai 1993 metais šitoks neatsitiktinių šešėlinių žmonių ėjimas į mane neįsivaizduojamai suaktyvėjo, tai jų sutikdavau kasdien kaip gerai sureguliuotą psichologinio terorizavimo mašiną. Tarp tų žmonių nemotyvuotai dažnai taikydavosi žmonių geltonom striukėm. Pavyzdžiui, šešėlinių žmonių vorelę sutikdavau pareidamas namo, grįždamas iš darbo, o ir autobusas būdavo pilnas prisikimšęs žmonių. Vorelė eidavo priešais mane į mane vienas nuo kito atsilikę, neskaičiavus, penkiasdešimčia žingsnių. Vorelėje pamatydavau geltonspalvių daug dažniau, negu natūraliai būtų galima pamatyti. Šią spalvą šešėliniai žmonės man tyčiškai pakišdavo daug kur. O šiaip, jeigu ne gąsdinimui, tai man viena gražiausių spalvų: šilta, vėliavoje kaip gražiai dera, gražiosios saulėgrąžos turi šią spalvą, daugybė gėlių yra geltonos. Ne veltui, ant mano darbo stalo „Lietuvos aido“ redakcijoje vienąsyk atsirado ir ilgai ant stalo išsilaikė man malonus akims potretinis gražios pusnuogės mergaitės paveikslas, kuriame šalia jos – geltonuoja saulėgrąža.
Istorijoje yra užrašyta ir kita netikra manęs išvežimo į psichiatrinę ligoninę priežastis. 1993 metais gavom Fabijoniškėse butą. Labai ilgai neįjungė šildymo. Ir kitą rudenį buvo labai šalta. Kartą per „M 1“ radiją išgirdau patarimą, vyriškis kalbėjo: Šalta namuose, šildymas dar neįjungtas, bet galima štai tokiu būdu šilumos pasidauginti; aš užsandarinau visas savo buto ventiliacines angas ir šiluma bute pakilo... net dviem laipsniais. Patariu ir jums tai padaryti.
Taip ir padariau, kas šilumos šaltyje nenori! Juo labiau, kad kaimynas, kuris gyveno iškart virš manojo buto, pradėjo visokius garsus per ventiliacines angas tualete ir virtuvėje leisti (be to, jis maždaug dvidešimt metų daužė dunksėjo man į lubas, daugiausia virtuvėje, kai joje būdavau). Nulupau plastmasines angos groteles, išpjoviau iš kartono grotelių dydžio skydelius ir vėl pritvirtinau (prisukau) kaip buvo, dėdamas ant angos akliną skydelį, o ant jo – groteles. Beje, kai ventiliacinės angos groteles nulupau virtuvėje, pamačiau, kad... žalias vilnonis siūlas angoje iš viršaus karoja. Iškart supratau, kad čia man kažkokia provokacijėlė. Nė akimirkos nesvarstydamas truktelėjau tą siūlą, net dantimis kategoriškai kaukštelėdamas, ir nudribo tas siūlas žemyn.
Nematavau, kiek nuo to užsandarinimo bute šilčiau pasidarė, bet tai man tikrai užskaitė kaip „tikrą“ nuopelną į psichiatrinę ligoninę per prievartą išvežti. Tikrąsias priežastis esu nusakęs šios knygos pradžioje.
Prisimenu, tais pačiais laikais per radiją girdėjau ir kaip vandenį taupyti: patarė indus plauti ne tekančiu vandenį, o dubenyje jo prisipylus, kaip kaime. Tada iš tikro daug tekdavo taupyti.
 
Kaip KGB mane čiaupė ir užčiaupė? Gal daugiausia mano gyvensenos, mano žodžių atkartojimu, tyčiojimusi. Antai neramiųjų palatoje šiek tiek arčiau susipažinau su jautraus charakterio vyru, tarkim, Pranu J. Kai iš neramiųjų palatos, kurioje tikras chaosas, paleido ir jį, ir mane, jis vaikštinėjo koridoriumi. Po kiek laiko dėmesys užkliuvo, kad koridoriuje jo senokai nematau. Aš, jau beveik nekalbantis, susyk įsidrąsinau ir garsiai klustelėjau aplinkinių: „O kurgi Pranas, taip ilgai nesimato?“. „Išrašė namo“, – kažkas atsakė. Pagalvojau, Dieve, kaip jam gerai! Bet sekančią dieną, kai priėjau koridoriaus galą, man prieš pat nosį atsidaro durys ir įeina, šelmiškai šypsodamasis... ponas Pranas. Aiškiai jo ir šypsena parodė, jog todėl jis čia vėl atsirado, kad vakar paklausiau, kur jis yra. Net nusiminiau, dėl tokio jo iškvietimo, dėl tokio tyčiojimosi, jau seniai mane žlugdančio. Juk jam reikėjo net iš pavilnės miestelio atvažiuoti, tai kas, kad ir netoli nuo Vilniaus esančio.
Šitaip KGB „pildo“ mano „norus“, šitaip stelbia, tildo mane jau labai daug metų, neleidžia viešai pasireikšti. Čia rašiau apie 1995 metus, bet štai nuo 2011 metų, ir jau net iki 2017 metų, bandau žiniasklaidoje paskelbti vieno puslapio mažom raidėm tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“, kuriame aprašau, kaip kėgėbistų gaujelė kankina mane nuotoliniu būdu blogomis savijautomis... Ir niekaip šio teksto paskelbti man nepavyksta, šio noro niekas neišpildo. Va tas tekstas.
 
Kas čia parašyta yra tiesa
Mane, Joną Baranauską, Albino s. (g. 1952.05.10), kažkokie organizuoti nusikaltėliai KANKINA (tikrai!, nieko taip netrokštu kaip nekankinimo kankinančia būsena, tai yra kankinančia savijauta!!!), kankina nuotoliniu būdu (kažkokiomis bangomis, ar spinduliais, ar ultragarsu) bet kur Lietuvoje man bebūnant jau labai daug metų nežinia už ką, ir seka (mane užpuolę) mano mintis, mano galvos funkcionavimą, visu tuo labai labai sunkiai nusikalsdami (ir niekas jų neareštuoja!), o visiškai negalvoti nepajėgiu (mintis seka, įtariu, dar nuo sovietų laikų). Kadangi ir taip aišku, kad jie KGB, tai nė nesakau, kad jie KGB, prisidengę šiuolaikiškumu; įsikūrę, neabejoju, kažkur Vilniuje (jie siaubingai nusikalsta mane kankindami ir sekdami mano mintis). Baudžiamąjį poveikį bangomis – pirmiausia taikydami svaiginimą – pradėjo 1993 metais, o labai sunkiomis būsenomis kai norėjau būti verčiau kalėjime, kankinti pradėjo 1995 metų rugpj. mėnesį. Pastaraisiais metais kasdien kankina kankinančia būsena (ir ne vien ja) per visą nemiegojimo laiką, kankinimą ir padidindami. Kai atrodo kad nuo kankinimo mirsiu, ištariu „mirsiu“. Ir balsu dažnai prašau kad juos kas nors išduotų teisėsaugai. Mano kančių, gausybės nuolatinių pergyvenimų jiems jau seniai turėjo užtekti!!! Kai kankindavo labai smarkiai, pažinau ir grindis, ir žemę, ir galvos daužymąsi. Vos nenusižudžiau, vos nemiriau. Kitoks nebūsiu. Jau seniai jaučiuosi sunaikintas. Svaido į galvą žodžius bet kur man Lietuvoje esančiam (kitur nebuvau), o daug metų žodžiais nepaliaujamai tiesiog plakė (būdavo ir naktimis; jų žodžiai, kuriuos į mane laido, man „transliuoja“, į mane atsklinda oru, erdve), daug metų kentėjau kai žodžius nepaliaujamai galvoje kartojo (tiksliau: kalbėjimo mašina transliavo į mane žodžių kartojimą). Bangomis trukdo miegoti labai daug metų, transliuoja sapnus labai daug metų (daug būna ir kankinančių), daug iškentėjau ir kenčiu ir naktimis. Ne vienerius metus atsigulus kankindavo nors ir neilgu, bet labai kankinančiu siaubingu kankinimu lyg elektra kai neįstengi išlipti iš lovos, iš kankinimo. Tai buvo klaiku. Kankino naktimis ir karščiu. Kankina taip pat ir šalčiu (ir baisiu), alkiu, kankinimu lyg bronchitas. Kankino kankinimu kai atrodė kad susirgimas viduriuose, skausmu palei akį, graužė akį, neregėtu burnos džiovinimu. Į galvą leidžia spengimą tai silpniau, tai stipriau jau labai daug metų, nemažai metų į galvą transliuoja svirplio svirpimą. Kai guliu, kankina kojų skausmu jau daug metų. Kankina neapibūdinamu sunkumu, galvos skausmu (net ant žemės gulėjau), visokiais trumpais skausmais, kankino dantų, pilvo, smarkiu širdies, smarkiu smilkinio, skrandžio skausmu (net rėkiau), gerklės skausmu. Kankina kankinančiu mieguistumu, kankinimu krūtinėje, springdinimu. Mėgindavo bangomis išgauti nesusitvardymą. Ilgai erzino ir šnabždėjimu. Žodžiais tebepjauna. Kai kankinimą ėmė didinti valgant, ėmiau valgyti kartą per dieną ir labai kukliai, ilgokai ir taip kankinausi. Labai ilgai kankino varymu bangomis iš vietos, turėdavau vis eiti ir eiti. Būna būsenų kai sunku atlaikyti garsumą. Buvo labai smarkiai sutrikdę širdies veiklą, buvo akimirkai bangomis suparalyžiavę (sutraukę). Įjungdami nualpinimą buvo nualpinę (parkritau). Ilgai kankino ir tokia būsena kai neturėjau jėgų. Buvo nutirpinę ranką (kurį laiką nevaldžiau). Kankino sunkiu pergyvenimų jausmu, neviltimi, dažnai apimdavo siaubas. Ilgokai kankino skausmu kojos kelyje. Ilgai kankino skausmu nugaros apačioje, buvojau dėl to poliklinikoje, peršvietė rentgenu dubenį. Sunku buvo ir apsirengti kai kankino skausmu petyje. Kai kankino diegliais, vos nuslinkau į tualetą. Gyjant operuoto auglio žaizdai, skausmą padidindavo ir bangomis. Labai sunku buvo iškentėti kankinimą gaudimu galvoje, gaudimu per visą parą, ir ne per vieną paeiliui. Kankindami gaudimu kankindavo dar ir kitokiu sunkiu kankinimu. Ne vieną mėnesį skaudėjo po nakties kai mušė plakimu į šoną kažkokiais dažnais skaudžiais lyg elektriniais smūgiais („atbojnyj molotok“, – paaiškino žodžiais iš bunkerio). Nemažai metų trenkdavo smūgį kai atsiguldavau, krūptelėdavau, net ir dantys subarškėdavo. Ne vienerius metus kankino būsena kai turėjau vis lipti ir lipti iš lovos vos atsigulęs. Daugokai metų kasdien vien tik vaikščiojau po kambarį per visą nemiegojimo laiką, o jie nepaliaujamai galvoje kartojo žodžius – ir tokia buvo būsena. Nemažai metų pravaikščiojau ir su tokia būsena kai nebuvo gyvenimo dėl nuolatinio labai sunkaus diskomforto, tas buvo seniai, dar man nežinant, kad tai kenkimas bangomis iš išorės. Visa tai tiesa. Bangomis sukelia poreikį šlapintis arba tuštintis, šleikštumą maistui, dantų griežimą, kosčiojimą, kankinantį jaudulį, nosies šnirpščiojimą, vėmimą, kosulį bei užsikosėjimą, ir ne tik tai. Bangomis ir užmigdo, ir budina labai daug metų, miego trūkumu vargina labai daug metų. Kankina dirbtiniu kankinančiu nosies užgulimu, taip pat oro trūkumu. Nemažai išbuvau skaudančia galva – bangomis galvoje laikė skausmą. Sukelia smarkų perštėjimą, ir akių perštėjimą, niežėjimą. Daro įtaką veiksmams, judesiams (sutrikdo rankų judesius), nevalingai sučiaupiu lūpas, nuleidžiu akis. Kankina krenkščiojimu (ir kankinančiu), sunkiu alsavimu, čiaudėjimu (ir per visą dieną – tokiu atveju net plaučius skauda), dirbtiniu slogavimu, nosies užgulimu. Seka mano įsivaizdavimus, kurie, kaip ir mintys, žodžiai, galvoje atsiranda nepriklausomai nuo manęs, iškart vaikau juos iš galvos, bet galvojimą (nors ne visada) stimuliuoja bangomis, žodžių, reginių galvoje pagamina ir bangomis. Kartojasi galvoje kažkada kažkur matyti reginiai, kažkada kažkur girdėti žodžiai. Reginių ir žodžių kartojimąsi galvoje ir bangomis išgauna. Ką aš pamatau, jie kažkiek išgirsta, ką aš išgirstu, ir jie kažkiek išgirsta, ir kažkiek mato ką aš matau. Jie tiksliai žino, net būsimą, mano judėjimą (jaučiu, kad tuo naudojasi, spekuliuoja). Kai tik namie įeinu į tualetą, iš 16-to buto, esančio iškart virš manojo buto, nuleidžia vandenį jau daug metų, nuo 1993 metų daužo dunksi į lubas vis virš manęs. Daug metų, tuo momentu kai savo name praeidavau pro šiukšlių išmetimo vamzdį, dažnai šiukšles iš viršutinių aukštų su trenksmu mesdavo. Daug žmonių kasdien savo kelyje neatsitiktinai sutinku gerokai dar nuo sovietų laikų, laukiu, kad kas nors iš jų praneštų teisėsaugai iš kur žmonės gauna informaciją apie mano judėjimą, buvimo vietą, kur yra gaujelės buveinė (gaujelė įsikūrusi kažkur Vilniuje). Kažkada, kai jau maniau kad mane amnestuos, iš KGB bunkerio tarė: „Tave dár reikia aprodyti“. Tai štai dar ir dabar rodo, nors jau tada buvo daug aprodę. Kai KGB gaujelę areštuos, kuri mano galvos funkcionavimą seka, šis žmonių judėjimas aplink mane, manau, baigsis. Vilniuje vaikšto ir važinėja „šumakerių“, vaizduojančių mane. Žino pomėgius, įpročius, mano planus, žino ką ketinu pasakyti, nes, kaip ir kiekvienas žmogus, apgalvoju ką sakysiu, ar kur eisiu. Smulkiausiai žino mano egzistavimą, netgi būsimą. Savo planelius paskutinę akimirką kartais pakeičiu, kad KGB dalyviai negalėtų manimi spekuliuoti. Vadina jie mane „žmogumi“ (jau labai daug metų, gerokai dar nuo sovietų laikų), „šunimi“ (irgi jau labai daug metų). Dar vadina (tyčiojasi) „mergaite“ (vadina labai seniai, dar nuo sovietų laikų, ir plačiai – taip pat ir rusų dainose, be to, kartą ir pasakė kad aš esu „tarprespublikinis“ persekiojamasis), „briedžiu“, „karaliumi“, „Lietuva“, „kunigu“, „žalgiriu“ (nors žino, kad aš bejėgis), „pirmuoju“ (kur aš būnu, neretai ir mašina numeriu 001 pravažiuoja, greitoji pagalba pravažiuoja jau nemažai metų), „ponu“ (nes vartojau šį kreipinį sovietų metais), „litu“, „vėju“, daug metų vadina „paukščiu“. Kankina ir seka mintis, kaip labai daug kartų seniai įsitikinau, ypač už sovietų laikotarpio eilėraščius, ypač už antikėgėbistinį eilėraštį, beje, nė neišspausdintą, kelis antisovietinius, atgimimo eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (išleidau 1990 m.), už rašinius „Lietuvos aide“ kai dirbau jame korespondentu (gal ir už rašinį, kad KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama), gal ir už pogrindinę veiklą sovietų metais (už dalyvavimą leidžiant „Perspektyvas“, už Gintauto Iešmanto rankraščių išgelbėjimą ir išsaugojimą, kai jį areštavo), ir ypač už nepriklausomybės siekimą. Manau, kad gaujelei nesiseka manimi naudotis, gal ir už tai kankina. Dėl kankinimo bangomis visą popieriją (savo archyvą) jau senokai teko išmesti (rodos, gyvenimo netekau – tik kad aš jo ir taip netekau). Kas brangiausia – eilėraščius – išmečiau paskiausiai, 2009 metais („Mesk!“– ir toks jų žodis atsklisdavo). Kai jau visus savo eilėraščius išmečiau, piktai riktelėjo: kur dar jų yra! Reikalavo išmesti dar ir nuotraukas, visas poezijos knygeles, „Lietuvos aido“ laikraščių komplektus. Šitaip KGB apvainikavo mano gyvenimo pabaigą. Per tuos kankinimo ir minčių sekimo metus praradau labai daug, taip pat ir materialiai. Nepaprastai daug ir iškentėjau, deja ir dabar tebekenčiu. Daug buvo tokio netveriamo laiko kai norėjau verčiau būti kalėjime, o ne bangomis kankinamas. Su jais (gaujele, ar jų sėbrais), savaime aišku, nieko bendra neturiu ir niekada neturėsiu. Absoliučiai jokių slaptų, jokių šešėlinių ryšių neturiu ir niekada neturėsiu, nieko slapta nei veikiu, nei darau, kas yra absurdiška ir sakyti, ir KGB gaujelė tai žino. Nėra jokių priežasčių jokiam manęs kankinimui bangomis ir, suprantama, jokiam minčių sekimui. Siaubas ima vien nuo siaubingų būsenų prisiminimo. Kankindavo ir tokiu kankinimu, kurį jie vadino gimdymu (tik kankindavo ir ilgiau, negu trunka gimdymas). Žodžiais parodyti kankinimų sunkumo neįmanoma. Būsenų, kuriomis kankina, labai daug. Būdavo kad ir rėkiau. Džiaugsmo nedavė niekad, tik parodė, kad ir tokią būseną jie turi. Beje, man išoperuota melanoma (net ir kai ant operacinio stalo gulėjau, kalbėjimo mašina žodžius galvoje nepaliaujamai kartojo; kalbėjimo mašina buvo įjungta ištisus dešimt metų!), yra auglys ant nugaros, kitas nežinia koks auglys yra šalia inksto. Daug metų maldavau, kad bangomis manęs nekankintų ir, suprantama, kad minčių nesektų. Judėjimo, minčių sekimas toli gražu nors ir ne tokia sunki bausmė kaip kankinimas bangomis, bet taip pat labai sunki. Argi galėtų kam nors būti neaišku, kad tai KGB bausmė ir baudimas, kad jį vykdo KGB. Jei kankinimu bangomis nori mane sustabdyti, tai veltui kankina, nes kankinimas bangomis fizinių jėgų nemažina, o sveikatą – ir somatinę, ir psichinę – žinoma, gadina. Dėl kankinimų, šio KGB persekiojimo, negyvenu jau maždaug 20 metų. Minčių sekimas ir kankinimai bangomis, tai lyg nuolatinis sirgimas vėžiu. Jau gana mėgautis mano kančiomis, aš senas. Jei žinotumėt kankinimų sunkumą, suprastumėte mane. Malonėkite šį tekstą perduoti teisėsaugai, gal Generalinei prokuratūrai, ir pareikalaukite, kad gaujelę, jų buveinę susektų. Pats aš kreipiausi ne tik į Saugumo departamentą, bet ir kitas teisėsaugos institucijas tačiau KGB kankintojų gaujelė vis tiek egzistuoja. Tie, kurie mane bangomis kankina ir mano mintis, protavimą, mano judėjimą nuotoliniu būdu seka, tuo labai sunkiai nusikalsta labai daug metų, turi kažkur Vilniuje buveinę, turi joje nusikalstamą aparatūrą, su kuria kankina ir mintis seka, manau, ir algas už šią savo nusikalstamą kėgėbistinę veiklą gauna, tai negi jų areštuoti neįmanoma! Tai gal ilgiausiai trunkantis nusikaltimas. Visrakčiu atsirakinėja mano butą (dar nuo sovietų laikų). Šį tekstą visur platinau ir platinsiu kaip pakliuvo. Jonas Baranauskas. Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius, telef. 861399523. 2011 m. rugpj. 23 d.                                      P.S. Visa tai, kas čia parašyta žinau iš to, kad seka, kankina, naikina mane labai daug metų, žinau ir iš žodžių, kurių visur išgirstu, ir iš jų pačių žodžių atsklindančių nežinia nei kaip, nei iš kur, iš mano gyvensenos atkartojimo daug kur. Visa tai tiesa. Taigi tiesa ir tai, kad egzistuoja ši KGB srutų gaujelė, kuri kankina nuotoliniu būdu. Ir niekas jų neareštuoja! Jei teisėsaugai nerūpi pavienio žmogaus drama (tiksliau, naikinimas), tai turi rūpėti kad jie, KGB, egzistuoja. Nuo aukščiau paminėtos datos mažai kas pasikeitė. Dar ir štai: 2012 metų liepos 6 d. mane bangomis vėl nualpino. Naktį iš rugpjūčio 30 dienos į 31 d. mėšlungį man sukėlė abiejose kojose iškart, tuo pačiu metu. Rugsėjo 27 dienos vakare vos neuždusino (ir žmona matė) – įjungdami dusinantį springdinimą. Lapkričio mėnesį pradėjo įjunginėti, taip pat ir naktimis, dar ir dantų skaudėjimą bei skaudėjimą palei smilkinį. Gruodžio 1 dieną ir atėjusią visą naktį kankino sunkiu nosies užgulimu, kai ir kvėpuoti vos begalėjau. Dirbtiniu slogavimu, čiaudėjimu, ypač nedarbo dienomis ir naktimis, vargina nuo rugpjūčio mėnesio. Kai kada laiko įjungtą tokį slogavimą, kad net veidą ir akis peršti. Gruodžio 19 d. laikė įjungtą galvos skausmą, nedaug kada jį išjungdami. Gruodžio 23 dienos naktį kamuodamas slogavimu labiau negu bet kada KGB vyrukas iš savo buveinės tarė: „Tavo laimė kad aš gailestingas“. Nuo pat ankstaus ryto slogavimu ir čiaudėjimu, vėl iki plaučių skaudėjimo, vargino 2013 m. sausio 4 d., atėjusią naktį ir sausio 6 dieną. Kojų skausmu – kai guliu – kasdien kankina jau gerokai suvirš 10 metų (kai kada įjungia ir negulint). Labiau negu įprastai kankino sausio 19 dienos naktį (taikydami taip pat ir galvos skausmą). Sunkiu slogavimu, jį tai palengvindami, tai vėl pasunkindami, KGB gaujelė kamavo vasario 9 dieną, sekančią dieną įjunginėjo dar ir galvos skausmą. Smarkiai kankino vasario 23 dienos naktį. Slogavimą, retai jį nutraukdami, taiko nuo praeitų metų rugpjūčio mėnesio. Įjunginėja skausmą nugaros viršuje. Š. m. vasario 25 d. kankinimų ir minčių sekimo aprašymus pateikiau Prezidentūrai. Bet kankinimus gaujelė įjunginėja ir toliau. Kankinančią būseną nuo kovo 29 dienos pradėjo įjunginėti sunkesnę. Sunkia kankinančia būsena kankino balandžio 12 dieną ir naktį, taip pat dar ir kojų skausmu, kurį laikė įjungtą kaip niekad ilgai – per visą naktį. Sunkia būsena kankino ir kitą dieną. Atrodytų užtektų, kad kojų skausmu kas vakarą jau daug metų kankina, kad naktimis miegoti trukdo jau du dešimtmečiai, kad ir bendroji savijauta bloga visąlaik, užtektų, kad dažnai taiko dusinimą ir karštį, kitaip vargina, bet jiems viso to negana – įjunginėja dar ir kankinančią būseną, be to – įjungia, tarytum žvėrys, ir labai ilgam laikui – ištisoms valandoms, netgi ištisai dienai, ne kelioms minutėms. Balandžio 23 dieną ir net iki vidurnakčio kamavo nosies užgulimu ir čiaudėjimu iki plaučių įsiskaudėjimo. Labai sunkiu kankinimu kankino balandžio 29 dieną, naktį daug kankino kojų skausmu. Smarkiai kankino kankinančia būsena gegužės 10 d. ir vėliau. Apginkite mane, atimkite iš jų kankinimo aparatūrą. Dažnai transliuoja į galvą spengimą. Ypač neleidžia išsimiegoti kai naktys trumpos, vasaromis. Rytais jaučiuosi labiau išvargęs, negu vakare. Tai ką veikia Lietuvos teisėsaugininkai, Saugumas, jeigu KGB gaujelės neareštuoja? Kas čia parašyta, manęs kankinimai mažai pasikeitė. Kankina bangomis mane jau daugiau kaip 20 metų! Man jau cukraligė atsirado, cholesterolio pavojingai per daug kraujyje atsirado. Prašau, kad šį tekstą kas nors paskelbtų žiniasklaidoje. Google esu randamas: Jonas Baranauskas, taip pat: Jonas Baranauskas 1952. Ir literatūros svetainėje Rašyk.lt, interneto tinklalapyje ŽaliaŽolė.lt, kituose literatūriniuose interneto tinklalapiuose, bei feisbuke „Jonas Baranauskas“ (deja, mano tekstus, kuriuos pirmiausia feisbukan įkėliau, feisbuke ištrynė). El. paštas: jonas.baranauskas52@gmail.com Kas žinote, praneškite teisėsaugai iš kur ateina informacija apie mano judėjimą ir buvimą, kas žinote, praneškite teisėsaugai kur yra gaujelės buveinė – buveinė tų, kurie seka mano mintis, ir kankina mane per nuotolį. Šį tekstą jau seniai dalinu ir kartais jį pakoreguoju. Vilniuje, 2017 m. Perskaitęs, duok kitam.
 
 
Visa, ką čia papasakojau, konkrečiau sakant, ką parašiau, esu daugybę kartų prisiminęs, apmąstęs ir vaizduotėje atkūręs. Kėgėbistinė gaujelė irgi visa tai girdėdavo ir savo aparatūros ekrane matydavo. Todėl jie gal net iš anksto žinojo, ką aš čia parašysiu, nes sekė mano galvos funkcionavimą visą laiką.
2017 m. rugpjūtis
 
 
 
 
 
Druskininkų kurorte
 
Kai atbuvau, baisiausiais košmarais nuotoliniu būdu kankinamas, Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje du mėnesius, kurie man buvo kaip dešimtmečiai, gydančioji gydytoja pasakė: važiuosite dviems savaitėms į Druskininkų sanatoriją. O aš po tokių kankinimų (dirbtine blogąja savijauta) tenorėjau namo. Tokį norą jai ir pasakiau – jog į Druskininkus važiuoti nenoriu. Bet išgirdau, kad tokiu atveju ligoninėje teks dar dvi savaites pabūti. Tad pasirinkimas tapo aiškus absoliučiai ir greitas autobusiukas mus, kelis būsimus kurortautojus, atvežė į sanatoriją miške tarp pušų, visai netoli Druskininkų. Joje vos įėjus, recepcijoje, stoviniavo pulkelis vyrų, tarp kurių pamačiau poetą Rimgaudą Graibų. Nors buvom pažįstami – jis mano eilėraščių „Mūsų sodų“ žurnale paspausdindavo, pas mane namuose buvojo, – bet nepriėjau, nepasisveikinau, nes su poezija buvau nutraukęs bet kokius reikalus, jau net ir bijojau visko, kas su poezija susiję – juk ir už eilėraščius mane nuteisė kankinimams ir minčių sekimui, galbūt labiausiai už juos!
Apgyvendino kažkelintame aukšte, ne žemai, su vyruku iš provincijos, kuris sirgo depresija. Kai arčiau susipažinę įsikalbėjom, pasirodė jis dirbęs miške, bet medžius pažinojo tik vieną kitą, o kai paklausiau, kokį didžiausią įspūdį yra gyvenime patyręs, tai gailėjausi, kad paklausiau, nes atsakymas buvo: mačiau, kaip miršta žmogus.
Čia įsikūriau kaip ponas: puiki lova, prie lovos radijas, iš bibliotekos paskaityti knygą pasiėmiau, gulėti gali kiek nori, eiti niekur nereikia vien tik pavalgyti, taigi gyvenk ir žvenk! Žinoma, vaistų pasiimti eidavau. Iš inercijos dar ir čia man buvo skiriamas leponeksas. Psichiatrinėje ligoninėje, kai nepavykus nuslėpti jo išgerdavau, kėgėbistai įjungdavo baisią būseną, kurios pagrindinis požymis būdavo tarsi traukimas prie žemės, nesuprantamas, niekad man toks nebuvęs, silpnumas su labai nemalonios savijautos priedu. Sanatorijoje ši problema prapuolė nuo pat pirmos dienos, tabletę kiekvienąsyk pasiimdavau, bet kiekvienąsyk galėjau jos ir neišgerti, todėl daugiau šiuo kankinimu nusikaltėliai ir nekankino. Sesutė įdeda tabletę į saują ir eik sau, išgerk savarankiškai, prievartinės priežiūros čia nebuvo. Tad, savaime aišku, nė vienos daugiau ir neišgėriau. Tačiau kėgėbistai, ir toliau nenusikalsdami būti negalėjo, rado kitą manęs baudimo būdą: „negaudami“ nei leponekso, nei triftazino, jie pradėjo mane varginti... spengiančiu ūžesiu galvoje. Todėl ir sanatorijoje „gyventi ir žvengti“ negalėjau. Sanatorijoje Druskininkuose jau visiškai aiškiai žinojau, kad spengiantis ūžesys ateina, atitransliuojamas iš išorės. Šitai Druskininkuose buvo einant į pabaigą 1995 metams.
 
Pirmiausia tarkim apie valgyklą, o apie ūžesį bus išsamiau. Lyginti šį kurortą su psichiatrine ligonine, būtų absurdiška, ir tai buvo jau ne valgykla, o restoranas. Apie jį nė nerašyčiau, bet verta pasakyti gal ką ir netikėto. Už to paties staliuko kaip mes su kambarioku, sėdėjo mergina iš Elektrėnų, kuri... nieko nevalgė. Jei ką ir įsidėdavo burnon, tai tik vieną kitą menką kąsnelį, o visa kita atitekdavo mums su juo, ir vis tiek būdavo mãža. Ir šitaip per abidvi savaites. Neiškentęs aš pasiteiravau, dėl ko ji gydosi. Neturiu apetito nieko nevalgau, dėl to, – atsakė ji. Ji iš tiesų buvo liesa, bet ne tokio liesumo, koks būtų valgant tiek mažai, kiek ji per visą mūsų pažintį valgė. Tai ir viskas apie valgius tenai. Reziumuojant sakytina: skanu, bet per mažai, tačiau nereikia pamiršti, kad nemokamai, ir tai nebuvo koks nors spąstuose sūris.
 
Spengimą galvoje naikintojai, sanatorijon man atvykus, įjungė labai garsų, labai varginantį, o vakarais dar labiau jį pagarsindavo. Todėl, kai tik vakaras, lendu į lovą, tik dar į dušą prieš tai, nes vonia negili ir siaura, atsigulti nebuvo įmanoma, bet visa tai tavo kambaryje. Kartais palengvindavo spengimą išsimaudymo proga, kartais ne. O vieną rytą labai anksti, dar protamsiais, bangomis nubudinę nusikaltėliai įjungė tokį klaikų spengimą, kokio įjungę nebuvo dar niekad, ir pradėjo jį dar didinti. Jau norėjau šokti iš lovos, bėgti nežinia kur kaip iš elektros lauko, bet kur pabėgsi – spengimas pasiekia bet kur esantį.
* Kai pradėjau sąsiuvinyje rašyti apie dirbtinį spengimą galvoje, kurį vadinu ir ūžesiu, nes tai maždaug tas pat, gaujelė atėjusią naktį juo mane ir pavaišino – naktį iš rugpjūčio 28 dienos į 29 dieną. Ir vėliau laikė įjungtą spengimą intensyvesnį, negu įprastai.
 
Beje, barzdą jie „ragina“ nusiskusti – naktį įjunginėja tokį smakro niežėjimą, kad baigiu jį nutrinti it svetimą. Mat barzda jau labai pastebima, o kėgėbistiniai žmonės mane vis dar „mergaite“ vadina. Kas rytas „duoda“ ir dirbtinį slogavimą. Mano laimei ne visai dienai, nes nenatūraliąja slogą kęsti irgi žiauriai nemalonu.
Be to, jau nemažai dienų gaujelė gan šlykščią naujovę taiko, ikšiol dar niekad man netaikytą: dirbtinai sukuria, įjungia, baisiai nemalonų šleikštulį burnoje – tada ir beveik kiekvienąsyk, kai pradedu ruoštis valgyti, arba gerti. Jų, nusikaltėlių, visokių kenkimų arsenalas tikrai nesibaigiantis. Net ir patį šleikštumą įjunginėja ne vienodą, net ir šleikštumas turi savo spektrą, „skirtingą skonį“. Nei vandens neleidžia atsigerti – šleikštumą įjungia, – o vandens man, dabar toksiniu hepatitu sergančiam, išgerti reikia daug. Šit dirbtinį šleikštumą įjungė šią minutę – už tai, kad apie šleikštumą parašiau, nors rašydamas nei valgau, nei geriu. Jie, naikintojai, visą laiką taip: apie kokį jų kenkimą rašau, tokį įjungia, o jei paprašau jį palengvinti, tai pasunkina dar labiau. Tokį principą jie turi. 2017 m. rugpjūtis
 
Kad spengimas nėra natūralus, kad juo kėgėbistai vargina mane tyčia, piktybiškai, kad transliuoja jį man į galvą iš išorės, jau seniai supratau, gerokai prieš 1995-uosius metus. Atsimenu, kaime vasarodamas supratau. Tačiau man dar ilgai atrodė, kad šitaip baudžia jie mane per nedidelį atstumą, iš kažkur netoliese. Sanatorijoje po kambario, kuriame gyvenau, langu stovėjo lengvoji mašina. Geltona. Stovėjo nuolatos, ir dieną ir naktį kol ten gyvenau ir nežinau kada iš tos palangės išvažiavo (manau, nedelsiant, kai aš išvažiavau, o kad dėl manęs ji ten stūksojo abejonių nėra, nes šitaip ir panašiai darėsi jau daug metų; net iki šiolei tyčia statinėja man geltonas ir raudonas mašinas, kad per langą jas matyčiau). Va ir krito įtarimas ant tos mašinos: būtent iš jos spengimą leidžia į mane! Bet kas iš to, kad štai matau šio nusikaltimo šaltinį. Žinojau, kad su jais nepakovosi, jokio mūšio su jais nelaimėsiu, ne mano jėgoms. Su pasišlykštėjimu pasižiūrėdavau į tą mašiną iš viršaus ir vis norėdavos kokį nors sunkų akmenį jai ant stogo numesti, tokį svoringą, kad sugniužtų ir mašina, ir aparatūra joje, kuria taip šlykščiai kėgėbistai nusikalsta. Bet nebuvau nei priėjęs, nei numerių neužsirašiau, nors protestas virė manyje matant ją ir nematant. Ignoruoju kėgėbistinį veikimą nekreipimu į jį dėmesio.
Bet,.. apsirikau. Spengimą, kaip vėliau paaiškėjo jie transliavo man net iš Vilniaus, o ne iš tos mašinos! Ir kai Druskininkuose buvau, ir kai kaime buvodavau. Ir dabar pačiame Vilniuje man esant tebeįjunginėja spengimą. Ta mašina po langu stovėjo tik manęs erzinimui, klaidinimui ir net kvailinimui.
2017 metai
 
Turiu sau nenaudingą ir keistą, nepraktišką savybę... nebėgti nuo pavojaus, tarsi nenorėdamas nemalonumo padaryti pavojaus šaltiniui, kažkaip išsiduoti, kad tas, dėl kurio yra tas pavojus, esu aš. Šitaip neskubėjau – nors tokia mintis man kirbėjo – pasižiūrėti, kas būtų, jei nuo tos mašinos, kuri po langu, nusitolinčiau?! Galop sykį pamėginau tai: vos ne slapstydamasis sėdau į liftą ir pasikėliau į patį aukščiausią aukštą ir aukštį tame pastate, vaikiškai galvodamas: na ir bus dabar kėgėbistams! Pastatas daugiaaukštis, pakilau, kaip tam kraštui, kone į padangę ir akimirkai įsiklausiau, kvapą sulaikęs. Deja, deja! Niekas nuo to nepasikeitė – spengė galvoje (gal tiksliau ausyse) taip pačiai!
Dar ruošiausi nueiti kur nors toliau nuo sanatorijos, į pušyną tarp medžių. Bet irgi – tą padariau tik tada, kai į tą pačią sanatoriją gydytis atvažiavo mano tėvas. Jam drebėjo rankos, todėl ir gavo siuntimą čia. Norėjau su tėvu pabūti ir po vienerių pietų abu nuėjom į pušyną – toliau ir toliau, toliau ir toliau. Nekantraudamas įdėmiai klausiausi įsitempęs, ar spengimas nesilps, tolinantis nuo tos mašinos. Nuėjom mišku kažin kur toli, o spengimas... nesumažėjo nė kiek. Nusiminiau supratęs, kad kėgėbistai spengimu mane pasiekia taip toli, vargina per tokį didelį atstumą ir gal net ne per tą mašiną, kuri prie sanatorijos pastato. Daugiau tokių tyrimų sanatorijoje nedariau.
Santariškių ligoninėje, 2017 metai
 
Nueidavau su kambarioku į miestą, leidimo, aišku, tam nereikėjo. Senokai Druskininkuose buvau bebuvęs, bet kažin kokių pasikeitimų nepamačiau, tai ne dabar visko puikaus yra. Nustebino viena naujovė: pamačiau švytintį šios Dainavos šalies rašytojo Kėvės biustą – balto marmuro, grakščiai ant aukšto postamento iškilusį. Pastebėjau, kad ir čia žmonių dėl manęs eina.
Ėjau į miestą ir vienas. Kartą, jau gatve man žengiant, iš už kampo išėjo mano moksladraugis Universitete mokytojas Petras St., kuriam daug vėliau atiteko man priklausantis mano geriausio draugo istoriko Rimanto Jaso palikimas – dviejų kambarių butas Vilniuje (paveržė jį iš manęs). Pakalbėjom. Jį sutikau ne atsitiktinai. Nors buvo jau 1995 metai, bet prie to buvau jau, kaip sakoma, pripratęs, nes neatsitiktinai neatsitiktinius žmones sutinku dar nuo sovietmečio.
 
Kambariokas kartą sumanė eiti į bažnyčią, Druskininkuose ji kaip miesto širdis, prie gražaus ežeriuko. Lyg lietaus bijodamas, jis paprašė paskolinti kepurę. Negi gaila – nuėjo su mano pilkąja kepure. Ją kažkada seniai pavyko prisiderinti, nusipirkti tokios pat spalvos kaip ir lietpaltis. Ilgainiui, kadangi kėgėbistai lipti man ant kulnų nesiliovė, o tik dar labiau apie mane ir man viską, visokią potekstę multimedijoje organizavo, teko ir tą kepurę išmesti. Visaip gąsdinamas, visko bijodamas, nenorėdamas viešintis, kad būtent mane visaip persekioja, nieko erzinti nenorėdamas, aš verčiau nuolankiai ėjau į nežinomybę, negu priešinausi. Dažnai prisimindavau, kad aš su ta kepure ir tokiu pat pilku lietpalčiu buvau nufilmuotas – pats save ne sykį mačiau per valstybinę televiziją. Vienas iš tų prisiminimų mane kažkaip gąsdindavo, štai šis. Apie 1993 metus, „Lietuvos aide“ dirbdamas, pats, redakcijos nesiunčiamas, nuėjau Vilniaus šiaurės miestelyje į kažkokią konferenciją, skirtą rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos reikalui. Po konferencijos visas būrys jos dalyvių, žurnalistai, ėjome iš karinio miestelio ir televizijos operatorius mus nufilmavo. Aš ėjau krašte ir kai vakare per TV „Panoramą“ rodė, buvau gerai matomas su ta savo pilkąja kepure ir lietpalčiu. Atsimenu, iš televizijos konferencijoje tada buvo žurnalistė Julija Šležienė. Iš štai atėjo tokie metai, kai ir ta kepurė pradėjo mane gąsdinančiai jaudinti, nes jau buvau pajutęs, kad ir buvę rusų kariškiai manęs persekiojime dalyvauja (manau, už eilėraštį „Rusų armijoje“, išspausdintą mano eilėraščių knygelėje „Vasarvidžio laisvė“). O gaujelei, kurie mano mintis sekė ir visaip nuotoliniu būdu kankino, tik to ir bereikėdavo: jei ko nors aš bent kiek išsigąsdavau, tai tą išgąstį bangomis imdavo dar labiau didinti – deja, tokią galimybę jie tikrai turi: bangomis įjungia priminimą galvoti apie tai, ko išsigandau ir tą nuogąstavimą tol stiprina, kol, jei tai baimė dėl kokio nors daikto, kaip šį kartą kepurė, tol stiprina nuogąstavimą, kol to daikto aš neišmetu. Šitaip gąsdinamas išmečiau ir tą kepurę, kuria dabar, jei tik reikėtų, vėl užsidėčiau jaunas dienas prisimindamas. Formos buvo katiliukas su snapeliu, tarsi prancūzų kario valdant Šarliui de Goliui. Nuotrauką, kurioje aš minėtu apsirengimu, esu įkėlęs savo feisbuko paskyroje „Jonas Baranauskas“.
Manyčiau, kad mano reportažą iš tos konferencijos „Lietuvos aidas“ išspausdino, dabar neprisimenu. Skyriaus vedėjas redakcijoje tada buvo žurnalistas Tomas Srėbalius.
 
Kaip mes, viename kambaryje irgi gyveno du vyrukai, jaunesni už mane. Susipažinau ir nueidavau pas juos į svečius. Užeiti, kiek nebuvo nemandagu, nevengiau, nes kava pavaišindavo – kuris turtingesnis, turėjo cilindrinę statinaitę tirpiosios kavos, o jei turėjo kavos, tai, be abejo, ir cukraus. Nebloga pramogėlė, kavos jau senokai bebuvau ragavęs. Žinoma, kava tai joks turto ženklas, bet, jeigu aš, pinigų neturėjau nė kavai. Tik telefono žetoną vienam paskambinimui kišenėje beturėjau, sanatorijoje telefono automatas priimdavo ne monetas o metalinį žetoną, kurį atskirai reikėdavo nusipirkti. Kai gydytis atvažiavo mano tėvas, atvežė nuo mamos ne tik skanių „krustų“ – ir dvidešimt litų. Praturtėjau kaip reikiant, bet netikėtai jie išėjo dantims. Pamačiau skelbimėlį, kad čia dantis galima pasitaisyti. Pamaniau, kad nemokamai ir nuėjau į stomatologinį kabinetą. Jau, matyt, pensininkė dantistė, kai dantį užplombavo, tarstelėjo: „Dvidešimt litų!“. Tarsi apgautas atidaviau jai visus pinigus, kiek turėjau, o maudulį nuslėpiau. O kavą pas tuos kaimynėlius gerdamas, kartą spėjau „nužiūrėti“, kaip vienas jų kitam pusiau slapčia pasakė, durstelėdamas pirštu į mane: „Dėl jo mes čia!“. Ir tokie dalykai jau seniai man ne naujiena buvo, neatkreipiau į tuos žodžius jokio dėmesio ir nei nesusijaudinau dėl to.
 
Spengimo man į galvą transliavimas nesibaigė, o dviejų savaičių kurortavimas Druskininkų sanatorijoje baigėsi. Neatsimenu iš kur pinigų bilietui gavęs (gal tėvas davė), važiuoju iš stoties autobusu į tėviškę Lazdijų rajone. O priešais mane sėdi moteris su... didžiuliu laidotuvių vainiku rankose. Apėmė piktumas dėl tokio atviro kėgėbizmo, supratau, kad tai tyčiojimasis iš manęs, ir jau daug kartų ne pirmas toks kartas. Bet nieko jai nė į ausį nepašnibždėjau, nors nedaug trūko, vos nepasakiau, kaip daug kam prieš tai sakydavau: „Ar dėl manęs važiuoji?“.
Tėviškėje griebiausi kapoti malkų ir pajutau palengvėjimą – kėgėbistai atsižvelgė į tokį užimtumą ir kankinimą palengvino.
 
Kai nedarbingumo lapelis baigėsi (sovietmečiu vadindavo „biuletenis“), išvažiavau į Vilnių. Vėl stojau darban „Lietuvos aide“ – valstybės laikraštyje. Pirmoji užduotis buvo parašyti iš Rusų dramos teatro, kur atvažiavo iš Karaliaučiaus, rodos, trys vyrai pakalbėti apie teatrą. Vienas jų buvo pavarde „Žizniemier“. Man kilo abejonių (netgi be abejonių), ar ne dėl manęs jis su tokia pavarde atvažiavo. Prisimenu, kaip tada teatre smarkiai spengė man galvoje, tik jau su kitokiu atspalviu spengimas buvo, nekaip Druskininkuose – kėgėbistai tęsė savo juodą nusikalstamą „darbą“. Beje, kai mes žurnalistai suėjome ton kenferencijon į salę, drabužius nusirengę sukrovėme ant kėdžių salės gale sau už nugarų. Savo kepurę, kurią čia minėjau, įkišau lietpalčio kišenėn. Po renginio einu rengtis, žiūriu mano kepurė ištraukta iš kišenės ir padėta ant mano lietpalčio.
Vėliau dar pabuvojau iškilmėje Sluškų rūmuose Vilniuje, kur ten įsikūrusiai profesinio mokymo mokyklai kažkokie mecenatai iš Vakarų, auksiniais žiedais apsimaustę, įteikė dovanų – kažkokių (rodos, dvylika) prietaisų, besimokant praverčiančių modeliavimui. Po dovanos įteikimo, visi pakilo link stalo furšetui. Seilę varvindamas, aš apsisukau eiti atgal į redakciją, nes svarbu buvo kuo greičiau parašyti kas ten įvyko ir pateikti spausdinti, o ne baliavoti, nes išsilaikyti darbe man buvo svarbiausia. Nespėjus išeiti, matau įeina „Lietuvos aido“ žurnalistas Antanas Ališauskas ir sako man: Atėjau parašyti apie šį renginį. Jam sakau, rodydamas į vaišių stalą: Aš už tave parašysiu, o tu už mane eik pasivaišink; taip ir prasilenkėm. Dar ir kažkokį ir trečią reportažėlį parašiau, visus tris, kiek atsimenu, laikraštis išspausdino. Bet netrukus... mane vėl per prievartą ambulansu išvežė (1996 metų spalio 10 dieną) į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Kokių šįkart tam „atrado“ priežasčių, nežinau. Manau, kad jokių.
Santariškėse, 2017.VII.29
 
 
Visa tai, ką aš čia parašiau, daugybę kartų esu prisiminęs, apmąstęs, vaizduotėje atkūręs. Tai girdėdavo ir kėgėbistinė gaujelė; bei matydavo, ką aš įsivaizduoju, savo aparatūros ekrane, nes mano mintis, galvos funkcionavimą sekė visą laiką, ir dabar seka. Tad gali būti taip, kad jie jau iš anksto viską žinojo, ką čia parašysiu.
2017 m. rugpjūtis
 
P.S. Kur aš, ten iš paskos eina ir šešėliniai žmonės. Štai Santariškėse gydausi nuo alkoholinio hepatito. Išeinu iš palatos į koridorių pasivaikščioti. Koridoriuje jau sėdi, šįkart ir vyras su pašnekove, kojas ištiesęs – mat aš taip įpratęs sėdėti. Pro jį man praeinant jis sako pašnekovei, bet iš tikrųjų sako man ir apie mane: „Juokinga!“ [mergaitė] (nors aš gerokai barzdotas). Žodį „mergaitė“ pasakė garsiau savo kalboje, negu kitus žodžius. Nuėjau iki koridoriaus galo, o grįždamas, pro jį praeidamas sakau jam, į jį nė nepasižiūrėdamas: „Tu juokingesnis!“. Kai apsisukęs einu vėl pro jį, jis sako man: „Užkaista!“ (irgi garsiau už kitus žodžius, ir jau aiškiai nepatenkintu tonu). Po šio žodžio aš „kovoti“ lioviausi ir pasišalinau, nes iš ilgos patirties žinau, kad šie smirdantys jų žodeliai niekada nesibaigia. Žinia, geriausias sprendimas būtų prieiti ir pasakius: „Iš tikrųjų užkaistu“, trenkti kumščiu į kaktą, kad kojas užverstų. Bet tai neįmanoma. Jokiu atveju. Taip jie man per daugybę metų įkyrėjo! O kad ir „mergaite“ KGB mane vadina, pirmąkart išgirdau 1994 metais, jei ne anksčiau.
Beje, atėjusią naktį kėgėbistai pradėjo, kaip man atrodo, dar ir už tai su manimi atsiskaitinėti: jų gaujelė kone visą naktį kamavo baisiai nepakenčiamu dirbtiniu odos niežėjimu, kurį įjunginėti dar ir dabar nėra pabaigę (2017.IX.19).
Gaujelė, kurie mano mintis seka, panašiu atveju, man sako: „Užmetė!“. Kai lojimu jie mane užkaitina ir pasakau jiems, tarkim: „Jukš, KGB smarve, nuo manęs!“, tai tada jie pasako: „Užmetė!“ [malkų į laužą, ant kurio jį spirginame].
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523.
El. adresas: jonas.baranauskas52@gmail.com
Esu feisbuke
 
 
 
 
 
 
 
Antrąkart nusikaltėliai per prievartą mane išvežė į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę
 
 
Galiu ryte lovoje ir staiga kažkas pažadino. Atsimerkiu – žiūriu šalia lovos stovi gydytoja baltu chalatu ir vyriškis už jos, sanitaras, irgi baltas. O kampe ant kėdės sėdi mano sesuo Marytė M. Namuose buvau vienas, nežinau, kaip jie į mano butą pateko. Nusigandau, kaip meteorui sprogus, nes iškart supratau, kad vėl išveš į psichiatrinę, o kaip siaubingai joje jaučiausi, žinoma, nebuvau pamiršęs, kaip matosi ir dabar prisimenu. Gydytoja, rusų kalba, liepė rengtis ir pasakė, ką ir pats supratau: važiuosim į psichiatrinę ligoninę. Pradėjau maldauti, kad nevežtų, visaip įtikinėdamas, kad vežti į ligoninę manęs nereikia. Bet gydytoja nė neketino atlyžti, nė nemanė persigalvoti. Tuo pačiu prašymu kreipiausi į seserį. Ji teatsakė: „Reikia!“. Daug nesispyriojau, nes buvo beviltiška – užrakinau duris ir netrukus ambulansu mane pristatė į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, į 4-ąjį jos skyrių (1996 metų spalio 10 dieną). Atvedė į skyriaus vedėjos gydytojos Šiurkutės kabinetą, ir, kaip sakoma, paliko. Vedėjos irgi prašiau manęs neguldyti, bet pamačiusi koks aš, neva, susivėlęs, tiksliau sakant, nespėjęs nė susišukuoti, pamatavo kraujospūdį ir lyg dėl šių dviejų priežasčių galutinai nusprendė guldyti. Beje, mano kraujospūdis niekad nebuvo nenormalus. Kabinete buvo ir būsimoji mano gydytoja Jūratė Lengvinienė (kuri jau per pirmąjį manęs paguldymą matė mane ir aš ją). Ji nuvedė mane į palatą, esančią tiesiai priešais sesučių postą ir, uždarydama duris, nugirdau, pasakė: „Išsigydyk!“. Taigi šįkart jau be jokių ceremonijų paguldė, kurias perėjau pirmąkart į šią ligoninę guldomas.
 
Negreit atsipeikėjęs, pradėjau, gulėdamas lovoje, skaityti Vergilijaus „Eneidą“. Joje, prisimenu, dažnai minimi teukrai. Tačiau yra ką svarbesnio prisiminti, nepaprastai svarbaus ir svarbiausio. Kai atvežė į ligoninę, savijauta buvo pakenčiama, o šit skaitydamas pamažėle ėmiau jausti nepakenčiamą diskomfortą, kuris buvo labiau kūno diskomfortas, negu dvasinis, negu sunkiausia dvasinė kančia. Taigi, kėgėbistai, nuotoliniu būdu, kankinančią būseną – blogąją savijautą įjungė. Tai ir buvo nepaprastai svarbu ir svarbiausia.
Pradėjau spėlioti nuo ko toks blogumas man atsirado. Jausmas buvo toks kankinantis, kad jau nebegalėjau skaityti. Mintys krypo vien tik į tai, nuo ko gi taip bloga man? Kodėl ir nuo ko? Aiškios priežasties rasti negalėjau, bepriėjau tik netvirtą, ir, žinoma, naivią, bet vis dėlto tokią išvadą, kurią, maniau, verta išmėginti: blogai jaučiuosi todėl, kad čia neišgeriu arbatos! Tai buvo vienintelis „kardinalus“ mano gyvensenos pasikeitimas, lyginant ligoninę su namais. Namuose kasdien išgerdavau po kelis puodelius juodosios arbatos, o čia jos negeriu, kadangi neturiu. Kavos jau ir namie nebegerdavau, neužtekdavo pinigų. Kišenėje turėjau kažkokį pinigų minimumą, arbatai užtektų, bet kur jos nusipirkti? Vėliau, kai medicinos sesuo Svetlana išvesdavo pasivaikščioti, jei kas paprašydavo, išsukdavom iš ligoninės teritorijos į miestą, į artimiausią parduotuvę, bet kol kas šios galimybės nei nežinojau. Palatoje pamačiau vienas vyrukas turi juodosios arbatos. Be ilgų derybų jis man jos pardavė dėželę. Pradėjau gerti, nekantraudamas ar man pagerės. Kur tau! Argi nuo tokio juokingo dalyko gali pagerėti, kai blogoji savijauta yra „atitransliuojama“ iš išorės, kankina kažkokiomis bangomis kiek jie nori, ir kiek jiems nurodyta. Tik to aš tada, 1996 metais, dar nesupratau, dar nežinojau, dar nė neįtariau „Eneidą“ skaitydamas. Dabar, 2017 metais, šiomis rugpjūčio dienomis, jie mane irgi dar baudžia – įjunginėja dirbtinį šleikštumą burnoje, dirbtinį slogavimą – viską gali tie šlykštūs echidnos.
Savijauta ne pagerėjo, o tik blogėjo, gaujelė ją pablogino, kankinimą suintensyvino tiek, kad teko užversti knygą, lipti iš lovos ir judėti, ką nors daryti. Buvo taip bloga, kad tame koridoriuje, koridoriaus nišoje kur televizorius stovėjo (ten mažiau matoma), nepaisydamas gėdos pradėjau šokti. Ritmingą diską. Ten vienas vyrukas turėjo magnetafonėlį, tai jis linksmas man liūdnam negailėdavo šios paslaugos – paleisdavo disko muzikos įrašų, o aš šokdavau, šokdavau gyvai, bet ir „apmiręs“ – sutelkęs dėmesį ar lengvėja blogoji savijauta.
 
Vis dėlto daug dienų smarkiai ir nekankino. Vaikščiojau po koridorių su vienu, ir, dažniausiai vis su tuo pačiu vyriškiu, rusiškai besikalbėdamas apie visokias banalybes ir bei niekus ir jaučiausi lyg ir įmanomai, nors kankinimas visiškai išjungtas nebuvo. Bet kai įjungdavo blogąją savijautą, kankinimą intensyviu srautu, neturėdavau kur dėtis. Ypač nemažai jos gaudavau šeštadienį ir sekmadienį. Būdavo skyriaus valgyklą koridoriaus gale, įdienojus apšviesdavo saulė. Ant grindų ir visur driekdavosi auksiniai saulės šviesos ruožai. Ten savaitgaliais kankinamas ir pravaikščiodavau, kolei saulė nenusisukdavo. Bet iki vakaro, o svarbiausia – iki nakties būdavo dar toli. Naktį mane bangomis užmigdydavo, ir kankinimą išjungdavo. Tasai vyriškis buvo jau invalidas ir tikėdavau, kai jis sakydavo: „Niet, ją niemogū rabotatj“. Man labai rūpėjo, kaip po ligoninės aš su šeima pragyvensiu, todėl užvesdavau kalbas apie darbą. Jis buvo dirbęs sargu statybose, be abejo, dar kuo nors. Pasakojo, kad padavė skelbimą ir išnuomojo kambarį (netolimos parduotuvės pardavėjai), o pats miegoti persikėlė į virtuvę. Tokį pat ketinimą turėjau ir aš. Jis buvo gerokai už mane vyresnis, papildomai užvalgyti visą laiką turėdavo lašinių ir išvis nežinau ar nors vienam pacientui ligoninėje vien valdiškos duonos užtekdavo – ypač tais, dar nelengvais 1996-ais metais. Išrašė jį iš ligoninės anksčiau, nekaip mane. Praėjus kuriam laikui kartą einu Gedimino prospektu, žiūriu, jis išniro! Ir, ak kaip gaila! – aš jo nepasisveikinau. Nors mačiau jį ir jis mane pamatė. Šitiek ilgai abu kartu mindėme ligoninės koridorių ir štai aš „nepanorau“ jo pažinti. Kažkoks vidinis demonas suveikė. O labiausiai todėl, kad šešėliniai žmonės, ir gaujelė, kuri mano protavimą sekė, jau buvo mane labai privarginę, nuvarę mane neviltin ir į užsisklendimą. Ilgai graudinausi, kad nepasisveikinau. Kažkodėl – žinoma, nei iš šio, nei iš to – man atrodydavo, kad jei tada mieste būčiau jį pasisveikinęs, mano kančios – manęs kankinimai nuotoliniu būdu, būtų pasibaigę. Taigi, atsitiko panašiai, kaip su palatos kaimynu Rozmanu, kai, priverstinai atvežtas 1995 metais gulėjau šios ligoninės 5-ąjame skyriuje.
Jo nei vardo, nei pavardės jau neprisimenu.
 
-tęsiu-