Čia ne lietus, tai aš verkiu –
Labai iš aukšto skausmas byra
Iš mano šviesžalių akių
Į baltąją sidabro lyrą...
Tik nepravirkite, kalnai,
O neraudok, mažoji svėre,
Man tieskite rankas, vienai
Akimirkai širdis atvėrę!
Čia ne lietus, tai aš verkiu –
Labai iš aukšto skausmas byra...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-03 07:58:47
Rudeninis toks...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-03 07:50:32
Nuostabiai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-02 22:31:52
Gražus lietaus lašų ir lyrinio herojaus ašarų sugretinimas mums leidžia pajusti poezijos grožį, kalbos vaizdingumą.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-02 20:24:16
graži, subtili lyrika, su skausmo lašu...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-02 18:55:59
Telieka tik pritarti - nuostabi lyrika. Matyti, kad kalnai pažadina mūzą...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-10-02 18:47:09
Lyrikos dar vienas perliukas. Ačiū autorei.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-02 16:39:02
Labai įspūdingas didelio ir mažo sugretinimas. Gražios kalnų ir svėrės, lietaus ir lyrinio herojaus paralelės. Įtaigu.