Šiandien tylim
Mintims leidę tūptis ant lūkesčių daugtaškio
Ir jausmai užsiglaudę siauručiuose tarpuos punktyro.
Plokštuma horizonto neauga į gylį ir aukštį,
Tik buities rutina virš galvų tarsi smogas tirštėjantis tvyro.
O žinai, aš radau tarsi ženklą ant kelio man numestą plunksną
Ir tada tik sumojau tau ilgesio laišką rašyti,
Nes tarp mūsų erdvė —
Ne koks kalnas kaip milžinas dunkso,
Lyg ir niekas netrukdo,
Bet kaip man išgirst, kaip matyti?
Godžios juslės užgriežia,
Nors jausmo yra ne tik jūros ir marios.
Palydovų nei zondų neatsiuntei tirt nepažįstamos mano planetos.
Darganotas dangus bus tave patogumų narvelyj uždaręs —
Kad išliktumei tikras ir nieko tuščiai nežadėtum.
Ryt? Poryt? Kažkada mes netyčia ir vėl susitiksim,
Kai dykynė buities susitrauks it armonikos dumplės.
Na, o šiandien klausausi, ar laikrodis gyvas — ar tiksi?
O tarp daugtaškių lūkesčiai tirpsta
Ir gelmenis radę ten sunkiasi.
Laukiu ryto beauštančio tyliai —
Bevardė, beveidė,
Tau pasiuntusi gal de javu, o gal sapną.
Žvilgsnio zondas tegul į Venerą sėkmingai rytoj nusileidžia,
Nes aš trokštu, aš alkstu, geidžiu
Sulipdyti iš daugtaškio
Tašką.