Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė.
2 Sam 22, 4–5

Šitaip mane ėsdami jie ir padarė mane didžiausiu slapuku. Arba štai: už lango pypteli automobilio signalas kiekvienąkart, kai aš paimu į rankas tušinuką! Esu hole, visos durys uždarytos, aš nematomas, o pasirodo kažkaip vis tiek matomas, kažkaip mato mane nusikaltėliai, žino net tai, ką rankomis aš darau! Kai į tualetą įeinu, kaskart iš buto, kuris iškart virš manęs, vandenį nuleidžia! Nutekėjimas girdisi, nes vamzdis (tik plonyte sienele atskirtas) eina per mano buto tualetą. Tai kaip toks sekimas gali nepribaigti, kol nežinai, kad jie viską mato per mano paties akis, viską girdi per mano paties ausis. Kol nežinojau kaip seka, nustebino, kad ir šis nutikimas. Iš vakaro hole išsitraukiau iš lentynos knygą paskaityti, jų turiu daug. Ir štai. Sekančią dieną mieste man teko vienoje eilėje stovėti. Ir ką aš pamačiau: pirma manęs stovi moteris ir skaito... tokią pačią knygą, kurią aš vakar vakare skaityti pradėjau! Ar kas galėtų pamanyti, jog tai atsitiktinumas.
O kad ne nuo leponekso tabletės psichiatrinėje ligoninėje man atsirasdavo nežmoniškai sunki savijauta, galutinai įrodė pats šis vaistas. Gerokai po to, kai išėjau iš ligoninės, pablogėjo miegas – naktimis neužmigdavau, neišsimiegodavau. Tada, regis, dar nežinojau, kad gaujelė mane bangomis užmigdo ir žadina, įjunginėja man režimą „Miegojimas“, arba „Nemiegojimas“. Tada ir prisiminiau stipriausius migdomuosius leponeksą. Gavau jų ir pradėjau nakčiai gerti po tabletę. Ir ar miegodavau, ar nemiegodavau, bet jokio kankinančio poveikio dėl tos tabletės nepajausdavau! Jokio! Nes tų vaistų išgėrimu gaujelė jau nebesidangstė, manęs kankinimui jau nesinaudojo. O kai ligoninėje kankinimą įjungdavo leponekso išgėrus, negalėdavau atsistebėti, kaip gali viena tabletė, nors ir nemaža, tokią kankinančią įtaką kūnui padaryti, kad vos ant žemės neatsisėdi!? Kai pamačiau ant tos tabletės užrašą Sandoz, tai, spėliodamas ką šis žodis reiškia, prieidavau ir tokią juokingą išvadą: gal čia kokia nors sanitarinė dozė, tai yra savo veikimu pati maksimaliausia dozė tabletėje yra, matau tabletė paruošta net ir patogesniam perpus perlaužimui.
 
Kėgėbistų gaujelė bangomis man šį bei tą ir papainioja (ne tik kompiuterio klavišus). Šit Santariškių ligoninėje, kurioje gydausi nuo alkoholinio hepatito ir šiuos „Užrašus“ ranka sąsiuvinyje rašau, norėdamas iš automato kavos nusipirkti, nuspaudžiau, bangomis paveiktas, visai ne tą mygtuką ir gavau visai ne kavos, o ko man nereikia ir nemėgstu. Be reikalo pinigų išleidau.
2017 m. rugpjūtis
 
Gal ir ne įdomiausias, bet tikrai šlykščiausias dalykas, kurį mačiau ligoninėje, buvo vieno senelio elgesys, atseit, mane atkartojantis, man signalizuojantis, manęs gąsdinimui daromas ir rodomas. Visus gamtinius reikalus, būtent visus, jis atlikdavo... vaikščiodamas ligoninės koridoriumi! Ir būtent eidamas, nei sustodamas, nei pritūpdamas kelnėse jis tai padarydavo. Kai per klešnes imdavo kristi ekskrementai ir slaugės tai pamatydavo, ar gal iš smirdėjimo pajusdavo, tai čiupdavo jį keikdamos, keikdamos nusitempdavo į prausyklą ar palatą ir ten perrengdavo. O jis tik tylėjo ir tą pat darė ir kitomis dienomis, ir toliau. Kai slaugės jį ūdydavo šitaip pasielgusį, jis tylėdavo kaip niemkà, kaip žemė ir nieko neatsakydavo kodėl taip elgiasi. Būdavo labai šlykštu matyti tokį atsitikimą. Negalėdavau suvokti, kodėl jis taip daro, bet man vis dėlto atrodydavo, kad jį reikėtų auklėti rykštėmis ir tai būtų geriausias vaistas nuo tokios nesamos ligos. Veido jis buvo visiškai protingo, jokio susirgimo požymių nesimatė; nedidukas, su niekuo nebendraujantis, tik vaikšto koridorium ir smardina. Kaip vėliau supratau – tyčia!!! Kad to senuko tas tyčinis elgesys būtų visiškai aiškus, pravartu pasakyti šit ką: kėgėbistų gaujelė bangomis įjunginėja man ir poreikį tuštintis bei poreikį šlapintis (kaip tik dabar ir įjungė, tenka eiti į tualetą; gaujelė seka mano mintis ir girdi, ką rašau). Tai todėl tas senukas, būtinai mano akivaizdoje, taip bjauriai elgdavosi! Vėliau, tai prisimindamas galvodavau, kokių šlykščių esama žmonių ir kokiais šlykščiais dalykais KGB užsiima.
P.S. Kai šį skyrelį kompiuteriu iš rankraščio perrašinėjau, jaunas vyrukas iš nusikaltėlių gaujelės man pasakė: „Dar gausi į galvą“. Nenori KGB girdėti apie savo nusikaltimus! Visokių žodžių, erdve į mane atsklindančių, jie man pasako kiekvieną dieną. Beje, perrašinėti rankraščio jie man tiesiog neleidžia: vos pradedu kompiuteriu perrašinėti, tuoj įjungia dirbtinį šleikštumą burnoje, dirbtinį skausmą širdyje, ar kokį nors kitokį skausmą, ir turiu trauktis nuo kompiuterio į lovą. Jei šitaip nuo kompiuterio jie mane vaikys, tai nežinau kada aš šiuos savo „Užrašus iš gyvųjų namų“ galutinai į elektroninę versiją perrašysiu.
2017.IX.11
 
Man kėgėbistai nuo seno gatvėje rodo žmones, kuriuos pažįstu ar pažinojau, tarsi jų dublerius. Tik tuos, kurie rodo į pažįstamus panašiuosius, gal tiksliau būtų vadinti ne kėgėbistais, o šešėliniais žmonėmis. Išrodė man kone visus, kuriuos aš vienaip ar kitaip pažįstu. Tai ganėtinai psichiką varginantis dalykas. Visų pirma todėl, kad kai sutinki tokį savo pažįstamojo dublerį, tai tampa aišku, primenama, kad politiniai nusikaltėliai tavo (tai yra mano) judėjimą tebeseka. Kažkada tai būdavo man mažiau aišku, nes, jei sovietmečiu, tai daug rečiau pastebėdavau, kad mano judėjimą KGB seka. Čia kalbu apie man pažįstamų žmonių dublerius, ar kaip juos pavadinti. Tai štai ko aš dar išsigandau. Kai gulėjau ne neramiųjų, o paprastoje palatoje, „gydytis“ į ją atsikraustė tankų pulko, kuriame tarnavau, vadas, papulkininkis Kovalkovas. Ne pats Kovalkovas, o į jį panašusis. Panašumas buvo toks didelis ir aiškus, jog iš pirmo žvilgsnio supratau, kad vaizduoja jis Kovalkovą. Nugąsdino mane šis Kovalkovo dubleris, tuo labiau, kad jau buvau patyręs ne vieną svarbų ženklą, jog galbūt šis žmogus, Kovalkovas, pasmerkė mane kankinimams nuotoliniu būdu ir sekimui. Pulkas, kuriame jis buvo vadas, o aš kareivis, vadinosi v/č 96408, šiaurės miestelyje Vilniuje.
 
Psichiatrinėje ligoninėje kankino gaujelė bangomis mane kasdien. Bet būdavo dienoje valandų, kai ir nekankindavo, nes, atseit, baigėsi tablečių veikimo laikas. O nė kiek blogąja savijauta nekankino tik pirmąją savaitę, kurią visą pragulėjau lovoje nė kiek nepavaikščiodamas. Tą pirmąją savaitę žvelgiau ir žvelgiau pro langą, kurį iš lovos buvo galima matyti, kaip ir aukščiausias tuopas pro jį tolumoje. Dar matėsi statomas keliaaukštis namas, skiriamas, girdėjau kalbant, grįžtantiems tremtiniams. Tuopos darė didžiulį įspūdį. Jos nuolatos lingavo, plaikstėsi nuo nepaliaujamo vėjo, kuris tą savaitę buvo be galo stiprus, ne tik, kaip atrodė, ir labai šiltas. Norėjosi išeiti pas tas tuopas. Šitame chaotiškame vėjo ir tuopų šėlsme, į kurį žiūrėjau, man kilo noras parašyti eilėraštį – vis tiek traukė kaip vilką į mišką. Begulėdamas jį sukūriau. Rimuotą. Norėdamas, idant būtų kuo neutralesnis (maža ką – dar atims ir patikrins), rašiau apie tą medžių neramumą, vėjo gaivališkumą ir pan. Gavosi visai neblogas kūrinėlis. Bet. Kai po savaitės kėgėbistai pradėjo mane kankinti kankinančiomis būsenomis, tai jie sukonstravo, sumodeliavo ir įjungė bangomis man tokį supratimą, kad tas eilėraštis man pavojingas, ir aš jį sunaikinau. Šitaip kankinimu veikiamas, pasielgiau ir su Vyriausybės narių knygele, kurią netyčia atsivežiau į ligoninę. Beje, joje buvo daug telefonų, tad vėliau gailėjausi darbo ieškodamas, kad tos knygelės neturiu.
Ypač žiauriai bangomis kėgėbistai mane kankindavo vakarais, po vakarinio vaistų išgėrimo. Neturėdavau kur dėtis. Pagaliau ir išvis nėra tokios vietos, kad būtų galima kur dėtis, kai bangomis kankina – pasiekia visur. Vaikščiodavau po koridorių tokias siaubingas kūno kančias kentėdamas, kad nors melskis. Žinoma, tai būtų pati lengviausia išeitis, jei būtų išeitis. To ilgojo psichiatrinės ligoninės koridoriaus šoninėje ertmėje augo didelis „medis“ – pasodintas plačiame keturkampiame mediniame vazone. Neatsimenu, ar tai buvo palmė, ar fikusas. Vazonas nebuvo pritrauktas prie sienos ir buvo laisvai aplink apeinamas. Vieną kartą aš ūmai pasukau iš tiesaus kelio koridoriumi ir, ieškodamas palengvėjimo, pradėjau pačiu sparčiausiu žingsniu lėkti aplink tą „medį“. Apsukęs ratą kitą, pradėjau dar ir dainuoti, tik sau pačiam girdimu balsu. Lyg kažką nujausdamas, pasirinkau seną rusų dainą – pokarinę ar gal dar karo metų – mokėjau posmelį, nes ta daina praeity daug kur skambėdavo. Ir ką jūs pasakysit! Kai pradėjau šitaip lėkdamas dainuoti, manęs kankinimą nuotoliniu būdu kėgėbistai labai pastebimai palengvino! Tik tada dar nesupratau, kad kankina iš išorės, bangomis. Maniau, kad nuo vaistų kančia, o ji – labiau kūno kančia, kūno kankinimas, o ne dvasinė kančia. Tai buvo nemenkas atradimas. Sukau ratą po rato, kolei vakarieniauti nepašaukė. Jėgų tada turėjau dar vos ne perteklių. Bet ilgai, daug vakarų, šiuo bėgimu ir dainavimu kėgėbistai manęs nelepino, vėl pradėjo kankinti kaip anksčiau, dainuoju aš, ar nedainuoju.
 
Ne vienoje palatoje teko pagulėti tame 5-ąjame, man košmaringame Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės skyriuje. Vienu metu greta manęs gulėjo jau geroką pusę amžiaus perkopęs vyriškis Rozmanas. Paklausiau, dėl ko jis guli, kuo serga, mes jau buvom neblogai susidraugavę. Bet ir klausti nereikėjo – kiekvieną dieną kas penkios minutės jis sėsdavosi lovoje, kojos ant lovos, kelnių klešnes patraukia virš kelių ir nuolatos delnu brauko sau per blauzdas: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, ir vis dejuoja. Tai taip ir atsakė: „Va čia, kojas skauda. Dirbau matininku, po kiekvieno matavimo vis konjakas ir konjakas, tai taip ir įsivariau ligą“. Klausiausi išsižiojęs ir niekaip nevaliojau suprasti: kojų skausmą psichiatrinėje ligoninėje gydosi! Kažkoks nesusipratimas.
Kaip sakiau, su juo susidraugavom. Aš jam net barzdą nuskusdavau elektriniu skustuvu. Jis puikiai kalbėjo lietuviškai tad lietuviškai ir kalbėjomes, tautybės, suprantama, nesiteiravau. Elektrines barzdaskutes, kad jų nevogtų, turėjome laikyti procedūriniame kabinete. Užrašai ant lapelio savo pavardę ir palieki ant jo barzdaskutę didžiuliame stalčiuje, baltai dažytame. Bet dar apie tas blauzdas, apie nuolatinį jų glostymą ir jų gydymą psichiatrinėje ligoninėje. Keletui metų praėjus, kai kėgėbistų gaujelė pradėjo man kas vakaras (vos atsigulusiam) įjunginėti kojų skausmą ir jau žinojau, kad tas skausmas dirbtinis, išgaunamas bangomis, tai nejučiomis prisiminiau tą Rozmaną – savo kojų glostymu ir aimanavimu jis gal norėjo pasakyti, kad man ateityje taip bus, dirbtinį kojų skausmą kėgėbistai įjunginės. O paskui kėgėbistai pradėjo dar ir dirbtinį kojų niežėjimą įjunginėti; tokį nepakenčiamą, kad besikasydamas ir odą prasidraskydavau.
Ponui Rozmanui reikėdavo mano pagalbos naktimis, kartais net kelis kartus – jam susipainiodavo patalai ir jis niekaip negalėdavo jų susitvarkyti, todėl tuoj prašydavo: „Jonai, padėk“. Bet vieną kartą pasielgiau labai nežmoniškai. Naktį jis, kaip ir kiekvienąkart paprašė padėti sutvarkyti jam susipainiojusius ir nusmukusius patalus ir aš... nepadėjau. Apsimečiau negirdįs, ką jis sako. Jis dar ilgai prašė ir dar ilgiau juos dūsaudamas taisė, bet aš nesikėliau. Lyg kažkoks protestas tąkart buvo apėmęs, juk jis pats gali susitvarkyti, lyg tas man jau įkyrėję ir aš, deja, nesikėliau. Vėliau, jau netgi vos iš ligoninės išėjęs ir daug metų į priekį, to gailėjausi. Kažkodėl man ėmė dingotis mintis, gal ir labai naivi, kad jei jam tada būčiau padėjęs, mane būtų amnestavę, būtų nutraukę minčių sekimą ir kūno kankinimus nuotoliniu būdu.
 
Kai gulėjau palatoje, kuri tiesiai priešais gydytojos kabineto duris, gan malonų vaizdelį mačiau. Kartą einu iš palatos, atidarau duris ir matau: priešais taip pat atsidaro durys ir iš gydytojos kabineto tuo pačiu momentu išeina... aktorius Algirdas Latėnas. Kas jo nežino – jau sovietmečiu buvo populiarus, moterų mylimas. Ilgi šviesūs plaukai, kokių, regis, joks aktorius nenešiojo, jį visuomet darė itin šiuolaikišką. Bet ne tai man svarbu ir ne tai įspūdį darė. Didelis ir netikėtas įspūdis buvo tas, kad šioje baisioje aplinkoje, kurion per prievartą buvau įbruktas, kur, kankinamas bangomis kenčiau siaubingas ir nepelnytas kūno bei dvasios kančias, šioje man kalėjimiškoje, gniuždančioje aplinkumoje, kurioje durys be rankenų (tik taburetės neprisuktos prie grindų), aš pamačiau žmogų iš laisvojo menininkų pasaulio, iš čia tokio nepasiekiamai tolimo – netikėtai pamačiau lyg laisvą vėją ligoninėje, iš kurios norėjau ištrūkti tarsi iš pragaro.
 
Vienas senelis šioje ligoninėje, tai yra šiame skyriuje, kaip aš mačiau psichine liga tikrai sirgo – jis dienų dienas tyrinėjo... antklodę. Buvo aukštas, jau arti aštuoniasdešimties metų, taikus lėtas žmogus, su niekuo nešnekantis. Matėsi, kad jam daugiau niekas nerūpi, tik ta antklodė. Mat lovos buvo užtiestos antklodėmis, o tos antklodės – gausiai ornamentuotos. Tuos ornamentus jis pasilenkęs ir tyrinėdavo. Ir būtiniausiai suskaičiuodavo kiek jų. Pavaikšto po palatą ir vėl skaičiuoja: bakst bakst pirštu į kiekvieną ornamentą ir tylutėliai taria kiekvieną skaičių, jokio dėmesio nekreipdamas – mato jį kas nors, ar ne. Ir šitaip per dieną. Sakytum, jis pamiršo kiek yra antklodėje ornamentų, ir skaičiuoja vėl, iš naujo. Jį lankydavo dukra, įleisdavo ją į palatą. Liūdnu veidu ji kažką su juo pasikalbėdavo, ir man buvo liūdna matyti kaip jai liūdna.
 
Dar neaiškumų man sukėlė vienas vyrukas iš Vilnijos. Apie Vilniją „Lietuvos aide“ daug rašiau, nes mane redakcija siųsdavo ir siųsdavo ten. Buvo jau rudens metas, atvėso oras ir palatoje tapo labai šalta. Vieną pacientą savaitgaliui išleido į namus, o drabužius jis paliko ant lovos galūgalio rėmo. Aš, neiškentęs šalčio, stvėriau jo pižaminį švarkelį ir apsivilkau antruoju ant savojo. O tas vyrukas iš Vilnijos vaikšto krūtinę prasisagstęs vien su plona pižama, po kuria nei marškinių nesimato ir vis rūko cigaretė po cigaretės. Kažkokio labai drovaus veido ir elgesio, nepaprastai tylus, nieko ir nekalbėjo, kelias dienas negirdėjau jo nei balso, vis stovi prie savo lovos. Staiga vieną dieną sako jis man šypsodamasis: „Ją zdies ūžie adinadcatyj raz“. Iš pradžių nusistebėjau ir patikėjau. Bet paskui žiūriu, jog jis dar tokio jauno amžiaus, kad jokiu būdu vienuolika kartų pabuvoti čia negalėjo. Todėl pasidariau išvadą, kad tai būtent man žodžiai: Tu čia pabuvosi vienuolika kartų. Mat ir mano buto numeris vienuoliktas (Fabijoniškių g. 43–11, Vilniuje). Po to šioje ligoninėje iš tikrųjų dar teko pabuvoti, dar du kartus, vėl atvežė priverstinai: kėgėbistai joje paguldė mane, greitąja pagalba atveždami, 1996 metų spalio 10 dieną, o trečiąkart – 2015 metų lapkričio 12 dieną. Ir apie tai raštu dar pakalbėsiu, visą šią trumpą ilgo nusikaltimo „odisėją“ kiek atsimenu aprašysiu, kad ji nesikartotų.
 
Skyriaus „rūkomasis“ buvo koridoriaus galas, kur daugiausia saulės užeina. Koridorius ilgas kaip plentas, kitame jo gale, negu „rūkomasis“, kvepėdavo kavute, nes uždarų durų, kurios, žinia, be rankenos – skyriaus vedėjo kabinetas. Rūkomajame koridoriaus gale niekad netrūko dūmų, o juose – vyrų, besiramstančių į palangę. Artėdamas jau iš tolo pajunti tabako kvapą. Ten pat, koridoriaus šone buvo ir pirtis; kai visus suleisdavo praustis, tai apsisukti nebūdavo kur. Man juoką pro ašaras kėlė pirtyje dirbantis pirtininkas. Nors pirtyje vyravo tik vanduo ir vanduo, jis dirbo... su drabužiais. Jo darbas buvo prausti ligonius (nors, rodos, kiekvienas galėdavo pats nusiprausti). Tas pirtininkas nuogus ligonius prausė su tokia aistra, kad net akys žibėjo ir niekaip negalėdavo pasirinkti, kurį prausti: prišoka prie vieno, patrina kempine ir tuoj šast prie kito, paskui vėl prie kito, ir taip be galo. Ir man brūkštelėjo keletą kartų, bet daug prausimo negavau.
Netoli pirties – prausykla. Joje vaizdas irgi nekoks. Labiausiai užimta būna rytais. Pasieniui gal penketas kriauklių ir jos visos užimtos, turi pastoviniuoti už nugaros, norėdamas nusiprausti. Vanduo tik šaltas. Vienas sportiškas, netgi atletiškas vyras pusnuogis užlipa ant kriauklių viršaus ir laistosi ant savęs neįmanomai šaltą vandenį, energingai trina sau šonus ir netveria iš malonumo. Kriauklės tvirtai įtaisytos rėmuose, užtikrintai atlaiko jo svorį. Tai minėtas buvęs mano dėstytojas Dirsė. Net šiurpas ima, kaip jam toks šaltas vanduo nešaltas, dar ir ruduo dabar, smarkiai atvėsę ir visi laukia kada įjungs šildymą. Jis dar ir bėgioja, kasdien eina į lauką ir daug ratų aplekia ligoninės parko pakraščiu.
 
Taikėsi nemalonus nutikimas ir, manyčiau, specialiai man parengtas. Koridoriuje atsirado žvitrus berniūkštis (nesakysiu kokios tautybės), pavogė sanitarės raktus, pakišo juos po mano pagalve ir pabėgo iš ligoninės (be abejo, kažkas iš ligoninės personalo duris jam atidarė).
Koridoriaus sienoje yra įleistų spintų, medinėmis durelėmis. Jos rakinamos. Viena sanitarė savo raktus, visą ryšulį, paliko spintelėje, jų iš spynos neištraukė. Va tie raktai ir dingo. Sanitarė ėmė rėkauti kas paėmė jos raktus! Kilo baisus lermas, prasidėjo visuotinė paieška. Ir staiga, man stovint prie lovos kažkuris aktyvistas atverčia mano pagalvę, o po ja – tie „pavogti“ raktai! Net nutirpau iš baimės. Bet daug dėl to manęs nepuolė, nes, matyt, ne vienam buvo aišku, kad tai provokacija. Kažkurioje „Anties“ dainoje pasakyta: „Visur lieka kaltas“.
 
Daug kas slėgė šioje ligoninėje ir šiame skyriuje, viskas slėgė. O kankinimai kankinančia savijauta – tiesiog nepakeliamai. Pavyzdžiui, kankinimas, kuris vadinasi „Varymas iš vietos“. Kalbėdamas su gydančiaja gydytoja ir norėdamas pasakyti kaip aš kenčiu, niekaip nesugebėjau apibūdinti tos sunkios būsenos (kuria kėgėbistai nuotoliniu būdu kankino). Gydytojai ir sakau: šis baisus jausmas, jautimas, žodžiais neapibūdinamas, vienintelis šioks toks aiškumas, tai lyg ir noras, lyg ir reikmė... nuolatos eiti. Ji paaiškino, kad tai varymas iš vietos, kurį sukelia vaistas triftazin‘as. Taigi išsiaiškinau, kad tai – bloga savijauta yra, atseit, nuo vaisto triftazin, kurio vien pavadinimas tapo man tiesiog prakeiksmu. Pradėjau prašinėti, kad to triftazino daugiau ji man neskirtų. Bet vienąsyk gydytoja pasakė: „Vaistus jums skiria medikas“. Iš šio pasakymo tapo aišku, kad vaistų nepakeis, prakeiktojo triftazino, nuo kurio taip kenčiu, nenutrauks. Ir tik daug vėliau sužinojau, kad mane kankino ne joks vaistas triftazinas (kaip ir ne joks leponeksas), o naikintojų gaujelė kažkokiomis bangomis, nuotoliniu būdu. Ir ji, gydytoja, šio, tada vykusio (1995 metais) nusikaltimo nežinojo, nežinojo, kad bangomis mane varinėja nusikaltėliai, o ne friftazinas. Deja, tebevyksta šis nusikaltimas dar ir dabar, 2017 metais: dirbtinį šeikštumą burnoje įjunginėja, naktimis daug dirbtinio niežėjimo gaunu, ir kt. Šit neleidžia kėgėbistinė gaujelė šių „Užrašų iš gyvųjų namų“ elektoninėn versijon perrašinėti: vos sėdu prie kompiuterio rašyti, tuoj įjungia dirbtinį skausmą širdyje. Net savo feisbuko paskyroje „Jonas Baranauskas“ apie tai paskelbiau. Neseniai Santariškių ligoninėje, gydydamasis nuo alkoholinio hepatito, parašiau „Užrašus iš gyvųjų namų“. Jie apie tai, kaip jau laisvos Lietuvos laikais kėgėbistai net tris kartus mane buvo priverstinai išvežę į psichiatrinę ligoninę. 2017 metų rugsėjo 8 diena
 
* Dabar gaujelė, kuri mano protavimą seka, dažną naktį nuotoliniu būdu įjunginėja man labai smarkų dirbtinį odos niežėjimą. 2017.IX.7 d. naktis
 
Šit užrašas po mano nuotrauka feisbuke: Čia (2016 metų) nuotraukoje esu aš, Jonas Baranauskas (telef. 861399523), tas žmogus, apie kurį, maždaug nuo 1992 metų, žiniasklaidoje ir kitur tarp eilučių kalbama ir nepasakoma apie ką kalba. Bet svarbiausia ir blogiausia, kad kėgėbistinių nusikaltėlių gaujelė (nuotoliniu būdu, kažkokiom bangom) dieną, o neretai ir naktį, kankina mane blogąja savijauta (bet kur Lietuvoje mane esantį, kitur nebuvau) ir ne bet kiek, o net nuo 1995 metų kankina. Jie, gaujelė, mano dar ir mintijimą, protavimą, galvos funkcionavimą seka. Kažkur Vilniuje ta gaujelė įsikūrusi. Areštuokite juos. 2017.IX.10
 
Dar štai ką verta pažymėti. Pasileidžiu radiją ir girdžiu (2017 m. rugsėj.), deja, man skirtą reklamą (nors, regis, LRT radijui reklamą transliuoti jau uždrausta): „Kiek į tave reikia prikišti, kad ką nors duotum, ką?! Bendrauk su šeima, o ne su lošimo automatu!“.
Seniau labai daug pasityčiojimo apie mane ir man būdavo vaistų reklamoje.
Į lošimo namus, kuriuose tokie automatai, užeidavau, bet laimės neišmėginau. Kažkada seniai, eidamas iš darbo į namus, užėjęs tuose namuose pamačiau muzikologę Zitą Kelmickaitę. Ji mane irgi pamatė ir, man atrodo, kad pažino mane.
 
Visą laiką ligoninėje kentėjau. Jeigu išjungdavo blogosios savijautos būseną, tai vis tiek jos šiek tiek palikdavo. Tada jau galėdavau, pavyzdžiui, skaityti. Vakarais skaitydavau Stendalio romaną „Raudona ir juoda“ ir perskaičiau arti pusės knygos. Labiausiai įsiminė aprašymas kaip darbininkė mergina vinis daro, jas kala. Skaitydavau „kambaryje“ be sienos, sienos neturinčiame į bendrąjį koridorių, tai yra nišoje kitapus procedūrinio kabineto. Skaitydavau vaikščiodamas pirmyn ir atgal, kol sesutė nepaliepdavo eiti miegoti. Išsiaudavau basas, nes ten buvo kiliminė danga. Skyriuje gydėsi vienas juodbruvas vyrukas, ilguoju koridoriumi žingsniuojantis nepaprastai sparčiai. Pamatęs prie krašto mano batus, jis labai rimtu ir draugišku tonu pasakė: „Pasiimk batus, pavogs!“. Bet tokie jau tie mano ir batai buvo – tiek nunešioti, kad užkulnio beveik nelikę. Tada, 1995 metais, bent jau man, dar daug kas per brangu buvo.
 
Kone per kiekvieną pokalbį gydytojos Rudinskaitės paprašydavau, kad išrašytų mane iš ligoninės. Ji pati to padaryti negalėjo, bet tokių pastangų darė. Kartą, kai ligoninėje buvau išgulėjęs dar neilgai, bet kankinančiomis būsenomis kėgėbistai jau kankino, išsikvietė mane į skyriaus vedėjo T–vičiaus kabinetą (T–čius, kai paguldė mane į ligoninę, išėjo atostogų) vyriausiojo gydytojo Mačiulio pavaduotoja, spalvingai apsirengusi, šviesių trumpų plaukų, apkūnoka maždaug 45-erių metų moteris. Kai kalbėjomės, aš vieno teprašiau: kad iš ligoninės mane paleistų, aiškinau, kad nėra jokio reikalo ligoninėje per prievartą mane laikyti. Pokalbio pabaigoje ji pasakė: „Vis tiek mes turime jus pagydyti, bent jau nuo depresijos“. Buvo aišku, kad gydytoja Rudinskaitė norėjo ir stengėsi, jog aš būčiau iš ligoninės paleistas, nes negi ne jos prašymu pasikalbėti su manimi atėjo minėtoji vyriausiojo gydytojo pavaduotoja.
Aš ir toliau gydančiajai gydytojai nedaviau ramybės ir prašinėjau išrašyti iš ligoninės, nes labai sunku buvo kentėti kankinančias būsenas, kurios, kaip tada maniau, atsiranda nuo vaistų, nuo išgertų tablečių, o gerti jas turėjau norom nenorom. Sakydavau jai, kad noriu integruotis į gyvenimą, kurį normalų gyventi pradėsiu vos iš ligoninės išėjęs, nes prieš tai jo normalaus, dėl visokio kėgėbizmo, jau negyvenau. Deja, ir po ligoninės dar labai ilgai, dar nepaprastai daug metų dėl kėgėbistinės gaujelės veikimo, ir dėl šešėlinių žmonių veikimo – jų apstu – neintegravausi, netapau visuomeniškas, slankiojau, kaip sakoma, pakampėmis. O jau, kaip perskaitėte, jau 1995 metais, kai per prievartą išvežė ligoninėn, psichologiškai buvau jau priveiktas. Gal labiausiai – neatsitiktinių žmonių ėjimu į mane priveiktas mieste ir visur, nors tai nepalyginamai lengviau, negu kankinimai blogomis būsenomis. Taigi, gydytoja Rudinskaitė iškvietė dar vieną komisiją: praėjus kuriam laikui, į kambarį netoli 5-ojo skyriaus, atėjo vyriausiojo ligoninės gydytojo Mačiulio pavaduotojas vyriškis. Jau pensijinio amžiaus, juodais bet jau apšarmojusiais plaukais, draugiškas atrodąs žmogus. Susirinko ir visos skyriaus gydytojos. Jos nė viena nekalbėjo, kalbėjomės mes su pavaduotoju. Be abejo, vis prašiau, kad išrašytų iš ligoninės, tada mano kančios pasibaigtų – kitokio kalbos leitmotyvo būti negalėjo. Kėgėbistai tąsyk man įjungė siaubingą dirbtinį burnos džiovinimą – tokį džiovinantį, kad negalėjau kalbėti. Tad ir sakau p. Mačiulio pavaduotojui, argumentuodamas būtinumą mane iš ligoninės paleisti: „Matot, ir burna išdžiūvusi, negaliu nei kalbėti“. O jis: „Ką padarysi, kad tokie mūsų vaistai“. Tie vaistai, kuriuos gerti buvau priverstas (tabletės), buvo beveik vien rusiški.
Dar, tuo pačiu tikslu, patekau pas skyriaus vedėjo T–čiaus pavaduotoją. Aukštas, prakaulus barzdotas vyras. Jis mandagiai pasiūlė sėstis ant sofos, o pats atsisėdo už stalo. Daugiausia kalbėjau aš. Reikalas paprastas: prašiau, kad jis išrašytų mane iš ligoninės. „Be skyriaus vedėjo padaryti to negaliu, o iš atostogų jis dar negrįžęs“, – paaiškino jis neilgos mano kalbos pabaigoje. Taip ir neatsimenu – grįžo iš atostogų tas skyriaus vedėjas T–čius man esant ligoninėje, ar ne. Beje, minėtą vedėjo pavaduotoją, kai išėjau iš ligoninės, buvau sutikęs. Kartą atvažiavau pas savo draugą istoriką Rimantą Jasą Antakalnyje. Žiūriu jis eina ir jauna mamytė su vaikišku vežimėliu šalimais jo. Gaila nepasisveikinau – ir vien tik dėl to nepasibaigusio mano stresavimo.
Kaip jau tada buvau psichologiškai sumaltas ir jautriai labilus, rodo ir toks, nors menkas, bet atspindintis pavyzdėlis. Aplankyti manęs ligoninėje atėjo mano sesuo Marytė M. Sakau jai: Atnešk man paskaityti Bibliją. Ji staiga klustelėjo: „Senąjį Testamentą, ar Naująjį?“. Nuo šių žodžių aš nejučia krūptelėjau, apėmė kaip Hamleto dilema: kurį rinktis – Senąjį ar Naująjį? Kažkokį labai didelį dviprasmiškumą, sakytum, ir pavojų, pajutau šiame pasirinkime, tarsi kažkokią nepaprastą pasirinkimo svarbą turėjau išspręsti. Dar ir todėl jaudinausi, kad geriausias mano draugas Rimantas Jasas savo turtą testamentu buvo užrašęs man, o jeigu dar nebuvo užrašęs, tai žinojau, kad būtinai užrašys. Drebėdamas ir gerai nežinodamas, ką sakau, ar gerai sakau, pratariau: „Senąjį“. Senąjį ir atnešė.
 
Gydytoja Rudinskaitė išleisdavo nuvažiuoti į namus. Tai būdavo tikra laimė: namuose esančio manęs blogąja savijauta kėgėbistai nekankino, nes nebūdavo kaip. Juk jie norėdavo pavaizduoti, kad blõga man pasidaro nuo vaistų, o namie, savaime aišku, sveikas būdamas jokių vaistų negerdavau. O kada jų išgerdavau ir kada neišgerdavau jiems gerai matėsi jų aparatūroje, su kuria mane sekė ir kankino sunkiomis kūno kančiomis. Tad pakakdavo grįžus į ligoninę išgerti vaistų ir geros savijautos laimė pasibaigdavo.
 
Knygų, kurios vieno autoriaus, neskaičiau, per daug buvau prigąsdintas. Aišku, ta baimė buvo kvaila, bet buvo. Dėl viso pikto neskaičiau. Pavyzdžiui, ir dėl to, kad jau sekančią dieną mieste knygos autoriaus nesutikčiau, nes ir taip būdavo. Ligoninėje skaičiau ir „Lietuvių dailės istoriją“. Gydytoja Rudinskaitė kartą į palatą buvo atėjusi ir nedarbo dieną, šeštadienį ar sekmadienį. Kaip tik šią knygą ir skaičiau, kamputyje susigūžęs. Ji, beje, kaip ir visuomet, buvo maloniai nusiteikusi, pasidomėjo ką skaitau, ir tai buvo gal vienintelis pokalbis, kai aš neprašiau išrašyti mane. Jei skaičiau, vadinasi tą dieną blogąja savijauta kėgėbistai kankino nesmarkiai. Kai kankina sunkiąja kankinančia būsena, apie jokį skaitymą ir kalbos negali būti! Tokie kankinantys šeštadieniai ir sekmadieniai dažniausiai ir būdavo. Išeities nebuvo jokios, nuo kančios nors kiaurai žemę prasmek. Sunkiųjų kankinimų dienomis ir valandomis apie nieką daugiau tiek negalvojau, kiek apie kalėjimą. Jame tuo metu sėdėjo vienas man labai gerai pažįstamas žmogus. Tai aš vis galvodavau: dabar pat eičiau jo vieton, kad tik kančia praeitų. Iš to galima suprasti kokie netveriami yra nuotoliniu būdu sukelti ir palaikomi kankinimai.
Man po palatą vaikštinėjant ir kenčiant, lovoje kriokštė vyriškis, paprastas darbininkas. Jis pramiegodavo visą dieną. Kai ateidavo gydytoja, paaiškindavo kuo skundžiasi, ir vėl miega. Kaip aš jam pavydėjau! Kaip ikitol niekam. Žiūrėjau į jį miegantį ir nieko taip netroškau gauti, kaip miego. Juk kai miegi, jokios kančios, jokio kankinimo nejauti. Ligoninėje nebuvo nė vienos nakties, kad mane miegantį būtų kankinę. Bet, deja. Daug vėliau, kai jau namie buvau, kėgėbistai pradėjo kankinti... ir naktimis, taip pat... net ir miegantį, miegojimo metu.
 
Dar buvo pakliuvusi į rankas knygelė, kurioje radau poeto Gintauto Iešmanto poezijos dvieilį, ar tai ketureilį. Nustebau, nes tokioje knygoje poezija nė kiek netinka: ji buvo apie kažkokią, rodos, apie psichinę ligą. Su juo sovietmečiu dalyvavom pogrindinėje veikloje, leidžiant pogrindinį žurnalą „Perspektyvos“. KGB 1980 metais jį sugavo, pasodino kalėjiman, o manęs, deja, ne. Jei būtų sugavę, gyvenimas man būtų susiklostęs geriau, nebūtų tekę tiek daug metų kankinančią savijautą kentėti, kurią, blogąją, dar ir dabar, 2017 metais kėgėbistai man nuotoliniu būdu įjunginėja (šiomis, rugsėjo mėnesio naktimis ir labai įkyrų, net skausmingą dirbtinį odos niežėjimą). Ta medicininė lanksčiais viršeliais, bet neplona knygelė, man šį tą gal ir paaiškino: kadangi ją man tyčia pakišo, o Iešmanto eilėraščio ištrauka visiškai netinkamoje vietoje, taigi netinkamoje knygoje išspausdinta, tai iš to piršosi supratimas, kad už tai KGB mane persekioja, jog dalyvavau su Iešmantu pogrindinėje antisovietinėje veikloje ir kalėjimu likau nenubaustas.
 
Vieną dieną skyriaus koridoriuje atsirado aukštas jaunas vyriškis juodais drabužiais ir baltais kaip popierius batais. Aš nustėrau jį pamatęs ir išgirdęs ką jis rėkauja. Dar visai neseniai buvau jį sutikęs vienoje Vilniaus bibliotekoje ir jau ten supratau, kad jis mane „medžioja“. Todėl iškart atpažinau, kad čia tas pats, ir štai jau net į psichiatrinę ligoninę mane atsivijo. O rėkavo jis, koridoriumi lakstydamas: „KGB!“, „KGB!“, „KGB!“. Rėkavo, sakau, labai greitai, ir net kažkaip grėsmingai žingsniuodamas pirmyn ir atgal. Šie jo riksmai maloniai, žinia, nenuteikdavo, psichiką veikė bauginančiai, net šiurpinančiai. Kelias dienas, gal kokias dvi ar tris, parėkavęs, jis dingo ir daugiau niekad jo nemačiau.
 
Kad mane į ligoninę paguldė visiškai sveiką, jokių abejonių neturėjau, realiai tą suvokiau. Bet nevaliojau suprasti štai kad ir tokio reiškinio: kažkuriuo laiku ligoninėje man dingo jėgos! Nes, kaip vėliau suprasiu, kėgėbistai įjungė man tokią būseną, tokį poveikį, nuo kurio labai sumažėja jėgos, ir tas dirbtinis jėgų neturėjimas labai nemalonus jausti. Gal kokias tris savaites, jei ne daugiau laikė įjungę bejėgiškumą. Išsigandau, nesuprasdamas, kas yra, pradėjau mankštintis – atsispaudimus daryti, o svarbiausia – pradėjau bėgioti. Kai tik išeinu į lauką iškart nubėgu – tik, deja, neilgą – distanciją. Jėgų bėgti, būdavo, dar užtektų, bet atkaklumo pritrūkdavo. Nors jaučiau didžiulį nemalonumą ir varginantį silpnumą, jėgų kažkaip, tarsi nematomoje potekstėje, buvo. Antai slaugė paprašė mane nunešti naudotus skalbinius skalbyklai. Skalbiniai sumesti į paklodę, jos kampai surišti. Klumokas didžiausias, kaip obuolys, kabantis po Žirmūnų tiltu virš Neries. Sukaupiau visas jėgas ir vis dėlto užsimečiau tą ryšulį ant kupros, tai ir buvo sunkiausia, o nešti maždaug šimtą metrų teko, ir sustoti neteko. Nunešiau, kur jau buvo primesta visa krūva tokių ryšulių.
* Kad toliau šių „Užrašų“ nerašyčiau, kėgėbistų gaujelė man įjungė kalbėjimo mašiną ir norom nenorom tenka girdėti žodžius, kuriuos šiuose „Užrašuose“ užrašau. 2017.VIII.27, 16 val.
 
Kartą išėjęs iš palatos matau: koridoriuje stovi žmogus ir tiesia kiekvienam praeinančiam ranką, lyg išmaldos prašydamas. Priėjau arčiau. Vyras, maždaug penkiasdešimtmetį perkopęs, visas apžėlęs, seniai barzdos nesiskutęs, ir kartoja kiekvienam sutiktam: „Duok cigariuką!“, „Duok cigariuką!“. Matosi, kad jis nepaeina: vos pajudina koją į priekį, garsiai sudejuoja iš skausmo. Todėl jis nežengia nė kiek, kojos nepakelia, o tik trupučiuką, trupučiuką šliaužiančiu padu į priekį pasivaro, skausmingai sudejuodamas. Ir vis kiekvienam: „Duok cigariuką!“, „Duok cigariuką!“. Bet kažkodėl lyg ir nesimatė, kad jam kas nors duotų. Šitaip maždaug ikipiet jis nueidavo į vieną koridoriaus galą, o maždaug popiet – į kitą. Graudu buvo žiūrėti į šitaip skausmo sukaustytą žmogų. Nepaprasta buvo jo veido išraiška. Jis... nuolatos šypsojosi. Gan plačiai, net dantys matėsi. Ir ta jo šypsena buvo ir skausmo pilna, ir kažkokia niekados nematyta, išraiška tokia, kai su skausmu šypsantis norima ką nors išprašyti. Kartu ir kažkoks atsidavimas prašalaičiui jo veide matėsi. Sužinojau, kad jam... lūžęs dubuo, todėl neįstengė paeiti ir dejavo iš skausmo paeiti mėgindamas. Ilgai jis po koridorių „nevaikščiojo“, kažkur dingo. Ikšiol nesuprantu, kodėl šitaip akivaizdžiai nuo skausmo kenčiantis, jis nebuvo iškart nuvežtas į chirurginę ligoninę. Žinojau jo ir pavardę: dviskiemenė, užsibaigianti baigmeniu -a.
Aš jį ilgai, net keletą metų su užuojauta prisimindavau ir vis pagalvodavau: sugijo jam lūžis, ar ne.
 
Netolies ligoninės pastato, kuriame du mėnesius „gydžiausi“, ligoninės aptvare, parke, matėsi dar vienas nedidelis vielinės tvoros aptvaras. Į jį sanitaras ligonius atvesdavo grynu oru pakvėpuoti, aplinkai pakeisti, pats pasilikdamas prie aptvaro vartelių. Ten jokios nustatytos tvarkos nebuvo: kas nori vaikšto, kas nori guli ant žolės. Čia nieko reikšmingesnio neturėsiu ką pasakyti, tik tai, kas įsiminė. Vienas staigus vyrukas, dar žalias, kokių dvidešimt penkerių metų, kaip pamišęs, kone isteriškai, pamačiau, laksto tarp žmonių ir kažko ieško, akylai žiūrėdamas į žemę. Lakstė lakstė ir ūmai prilėkė prie manęs ir... kad čiups, kažką pamatęs, nuo žemės, labai mitriai, kaip kokį bėgantį daiktą, kuris tuoj ir paspruks, jei nenustversi. Ir ką jis čia taip griebė, po ilgo lakstymo radęs? Ogi cigaretes ir dėžutę degtukų. Jis čia gulėjo ir pamiršo „Primą“ ir degtukus. Supratau, ką reiškia rūkoriui cigaretės, o dar tokiam jautriai nervingam. Įsidėjo viską į kišenę ir niekam nieko nepasakęs patraukė savo keliais tame aptvare. Gal buvo bedarbis ir neturėjo už ką ir cigarečių nusipirkti, jei šitaip, kaip kokį lobį, jas rasti norėjo.
 
Kai gulėjau palatos kampe, tai priešingame išilgai palatos kampe gulėjo chuliganavotas pacientas, su kuriuo medicinos seserims reikėjo nuolatos kovoti – jis palatoje rūkė. Aplink jį visą laiką buvo susispietę draugų, bet kalbėjo tik jis, nes buvo autoritetas, vaistų žinovas, ir psichiatrinių ligoninių senbuvis, viską žinantis. Nepaisydamas draudimų, tiek prirūkydavo, kad dūmų kvapelis pasiekdavo net mane. Sesutės jam grąsino Rokiškiu, kur psichiatrinė ligoninė žymiai griežtesnė, girdi, vos ne kalėjimas. Ir kitus nedrausminguosius ta ligonine pagąsdindavo, bet prie manęs nė vieno į ją neišvežė. Kartą tas rūkorius iš ligoninės pabėgo, bet jau sekančią dieną jį atvežė atgal. Jam buvo pamušta akis. Gal buvo įlindęs į kokią užeigą ir, kaip pinigų neturintis, susimokėjo mėlyne paakyje. Skaudu buvo žiūrėti, kaip jis atrodė: išvargęs, nusikamavęs, jau šaltas ruduo, o jis tik su atviromis vasarinėmis basutėmis. Dar laimė, kad su striuke. Tai tokių dalykų pasitaikydavo.
 
Skyriuje būdavo galima atsigerti kavos, tik reikėjo jos turėti. Kiekvieną dieną, nustatytą valandą. Senutė slaugė maisto dalintoja virtuvėlėje užvirindavo arbatinį vandens, ir iškišdavo per langelį, arba atnešdavo valgyklon ant stalo. O čia jau išsirikiavusi visa baterija puodelių, vienuose kava, kituose arbatžolės. Pilkitės „kipetoko“.
Buvo koridoriuje prie sienos ir „radijo taškas“ – laidinis radijas. Bet, kiek atsimenu, niekas jo neklausė, būdavo užsuktas. Aš pasileisdavau visu garsu, kai iš Prahos septintą valandą vakaro kalbėdavo Laisvosios Europos radijas ir vaikščiodavau, toli nenueidamas. Kalbėdavo, regis, ponas Mykolas Drunga, žurnalistas Valentinas Mitė, pabėgėlis iš sovietų Saulius Kondrotas.
 
Vesdavo pasivaikščioti. Kas nori, tas eina, bet ir paniukindavo eiti. Žingsniuodavom kelis ratus aplink korpusą, kuriame gyvenome, ir tiek. Įdomybė iš visų pasivaikščiojimų ta, kad vienos didelės senos tuopos šakume, aukštyje maždaug keturi metrai nuo žemės, plačiai išsiskėtusiame šakume... augo berželis. Jau ir pats maždaug keturių metrų. Šitokios akį patraukiančios gamtos išdaigos nebuvau matęs kad medyje medis augtų. Berželis atrodė kaip žemėje augąs: su visais savo žaliais lyg iškarpytais lapeliais, baltu kamienu kaip ir visi beržai. Paskui nuolatos tą berželį prisimindavau. Po daugelio metų specialiai nuvažiavau į Naująją Vilnią pasižiūrėti tos šiurpios praeities, kurią čia kentėjau, pasižiūrėti ir to berželio. Bet keista, dabar neprisimenu: radau tą berželį, kur jis augo, ar ne. Matyt, užgožė stipresni prisiminimai, klaikūs tuo, kad čia kankino mane kėgėbistai neatlaikomomis kančiomis, kurias ir prisiminti baisu. Aš net keletą metų ruošiausi tą ligoninę „aplankyti“. Tada jau dirbau Lietuvių kalbos institute. Kartą, išėjęs iš darbo sėdau į autobusą ir atvažiavęs išlipau prie ligoninės vartų. Pirmiausia nuėjau prie bažnyčios, ir į bažnyčią. Ji, nežinau, ar atsitiktinai, buvo atidaryta. Viduje gražu skaistu, viskas atnaujinta, ilgiausia galerija tvirtų, šviesios spalvos suolų, o žmogaus – nė vieno. Tada jau poteriaudavau, tad sukalbėjau maldą, ir ką aš pamačiau iš bažnyčios išėjęs? Visų pirma, kad akmentašių aikštelės jau nėra ir nė ženklo, kad čia sunkių akmenų būta. Bet įspūdį padarė visai kas kita. Tai didžiulės reljefinės plokštės, vaizduojančios Kristaus teismą ir nukryžiavimą. Išdėstytos lauko erdvėje viena po kitos nuo bažnyčios linkui ligoninės. Ir tokios meniškos bei efektingos, kad ekskursijų vertos! Buvo labai netikėta tas plokštes ten pamatyti – nuošalumoje, po atviru dangumi tarp medžių, nelankomame kelyje, kur tik vienas kitas žmogus praeina. Teko jose vaizduojamą kančią pažinti.
Negalėjau neužsukti į laiptinę, pro kurią mane įvedė priverstinai paguldydami 1995 metais. Užkopęs į antrą aukštą, žiūriu,.. prie durų padėtas geltonas litrinis puodelis, kokį namie aš turiu dar nuo sovietų laikų, ir dar turėčiau skaudžios praeities prisiminimą apie tą puodelį pasakyti. Vos pamatęs, kad mane pasitikti štai pasiruošta, apsisukau ir kuo greičiau nulipau laiptais žemyn.
 
P.S. Nors tai man aišku gal net nuo 1994 metų, bet tai paaiškėjo, jau gal du tūkstantąjį kartą, ir šįkart: kad gaujelė girdi mano mintis, girdi ką galvoju. Šit, kai čia parašiau žodžius „laiptais žemyn“, jie man iš savo buveinės erdvės „ryšiu“ pasiūlė po žodžio „žemyn“ prirašyti dar žodį „gálva“. Taigi, įkyriai besikartodamas vėl sakau: nusikaltėlių gaujelė girdi visus žodžius, kurie mano mintyse atsiranda. Juk štai šį tekstą rašiau tylomis, lūpų nė nepraverdamas, o ką parašiau, jie girdėjo, nes po žodžio „žemyn“ pasiūlė prirašyti žodį „gálva“.
 
Kai, ligoninėje esant (ir vėliau), nusikaltėliai kankindavo mane sunkiosiomis būsenomis, sakydavau, nemokėdamas kitaip kančios apibūdinti: „Man blõga!“; ir dabar nemoku apibūdinti, nes kankinimams, kurie bangomis sukeliami, apibūdinti nėra žodžių. Kai visą šeštadienį ir sekmadienį vaikščiodavau kankinamas, tai tokiais atvejais savo padėtį būčiau iškeitęs į bet kokią – kad tik nekankintų. Dostojevskis katorgoje nešiojo dvylikos svarų grandines, kuriomis buvo sukaustytos ir sujungtos rankos ir kojos. Atvirai pasakysiu: tai tik juokas, lyginant su ta būsena, jei ji sunkioji, intensyvi, kuria kėgėbistai mane bangomis kankino. Tai tokia būdavo kūno kančia. Paskui jie pradėjo dar ir loti – žodžius erdve į mane laidyti. Bet tai irgi tik niekai, lyginant su intensyviuoju kankinimu per atstumą. O kad į kalėjimą būčiau ėjęs, kad tik intensyviai nekankintų, jau esu daug kur pasakęs.
Mano žodžiai tik kartą pataikė Dievui į ausį. Kai mane prievarta išvežė iš namų ir paguldė ligoninėn, tai pradėjo leisti injekcijas. Jos, suprantama, nebuvo man reikalingos, kam man sveikam dar kažkokius vaistus leidžia! Todėl vienąsyk procedūriniame kabinete sakau ten buvusioms sesutėms: „Man jokių injekcijų nereikia, čia mane atvežė per prievartą ir esu sveikas!“. Ir ką jūs manot! Po tų žodžių liovėsi mane kviesti į procedūrinį injekcijoms. Per tris ar keturias dienas, mano džiaugsmui, nekvietė procedūrinin nė karto. Bet paskui kažkas suodė, kad injekcijų man neleidžia, kad mane „gydyti“ reikia, ir vėl, sakytum, nuo „nacionalizmo bacilų“, pradėjo leisti vaistus, kurie nė vieną kartą ir niekada nebuvo man reikalingi.
Bet injekcijos buvo pati mažiausia bėda, siaubas prasidėjo, kai pradėjo šerti tabletėmis. Siaubas tas, kad tuo kėgėbistai pradėjo naudotis, dangstytis. Jie norėjo pavaizduoti, kad siaubinga kančia man atsiranda nuo tablečių, o jų, kėgėbistų kankinančio veikimo nuotoliniu būdu, atseit, išvis nėra. Manyk žmogau, kad kenti nuo tablečių, o mums svarbu tik tai, kad kentėtum! – tokie jie buvo 1995 metais, o dar ir 2017 metais egzistuoja. Aš tik nežinojau, kad jie kankino mane iš išorės. Dar daug metų šitaip jie buvo šešėlyje, savo slaptoje nusikaltėliškoje irštvoje (kažkur Vilniuje). Iš pradžių, kaip sakiau, pradėjo naudotis leponekso tabletėmis, vėliau visa saujele tablečių, tarp kurių buvo ir „baisusis“ triftazinas: manydavau, triftazinas sukelia man blogumą, baisią savijautą, kuri vadinasi „Varymas iš vietos“. Jau ir ligoninėje nuotoliniu būdu jie mane ir sekė, labai detaliai; viską žinojo, kaip ir tai: išgėriau tabletes, ar ne. Ypač sunkų, intensyvų kankinimą kėgėbistai jungdavo po vakarinių tablečių, po vakarinio išdalijimo, vakarais jų gaudavau daugiausiai. Medicinos sesuo koridoriuje ties procedūriniu pasistatydavo staliuką, vaistus ant staliuko ir būtiniausiai pasidėdavo mentę kaip plokščias šaukštas, tik be abišalų, kitaip – kaip miniatiūrinė metalinė ližė. Kam gi ji buvo reikalinga? Galima susigaudyti. Kai pacientas susideda vaistus į burną, tai gali jų ir nepraryti. Jei sesutė tuo suabejoja, tai tam ir šaukštas. Ji liepia išsižioti ir prispaudžia tuo šaukštu liežuvį, idant įsitikintų: prarijo gydomasis tabletes, ar burnoje laiko. Prie manęs nepražiodė nė vieno, nes tokio, rodos, nė vieno nebuvo, išskyrus mane.
Taigi sėdasi sesutė prie staliuko ant kėdės, o už jos rikiuojasi eilė vaistų gauti. Sulaukusiam ji įberia tabletes į saują ir jos akivaizdoje turi tas tabletes praryti ir trauktis nuo staliuko į šalį laisva kryptimi. Praryti tabletes kur nors nuošalyje nebuvo leidžiama. Turėjai praryti čia pat prie staliuko. Ir be jokio vandens. Į eilę aš stodavau drebėdamas, jaudindamasis: ar pavyks tablečių neišgerti, jų nepraryti!? Jau buvau išbandęs ir laimėjęs: kartą pavyko tablečių nepraryti, jas išspjauti ir tą vakarą – oi, kaip tai svarbu! – klaikaus kentėjimo nekentėjau, kankinančios būsenos kėgėbistai nejungė! Bandžiau ir ateityje tai praktikuoti. Štai ir šįkart: tabletes šast į burną, pastoviniavau, kažkaip gurktelėjau, lyg jas prarydamas, ir kaip niekur nieko ramiausiai nusliūkinau į palatą, o ten – iš burnos tabletes vėl į saują. Bet kur jas padėti? Tai irgi problema, net nemenka. Ogi ten, kur ir praeitą kartą: kai palatoje nieko nebuvo, sukišau jas po grindimis.
 
-tęsiu-