Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė.
 
2 Sam 22, 4–5
 
A. D. 2017.VIII.22
 
KGB mane laisvos Lietuvos laikais buvo per prievartą išvežę į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę Vilniuje. Dabar vėl ligoninėje esu, tik jau ne psichiatrinėje, o Santariškėse – gydausi nuo toksinio hepatito, konkrečiau – nuo alkoholinio hepatito. Juo susirgau nuo per gausaus degtinės gėrimo. Niekad gyvenime negėriau, bet prieš keletą metų, kai prašiau, kad gaujelė blogąja savijauta nekankintų, gaujelės vyresnysis rašytojas Juozas Glinskis iškėlė sąlygą: jeigu girtuokliausi, tada nebūsi kankinamas, tad ir pradėjau, maždaug prieš ketvertą metų, gerti. Čia iškart pasakysiu labai svarbų nusikaltimo faktą, gaujelės nusikaltimo aspektą: jie ne tik kankina mane (nuotoliniu būdu), bet mano ir mintis, protavimą, galvos funkcionavimą seka. Jau labai seniai gerti mane ragino, pavyzdžiui, ir buteliai, primėtyti mano kelyje ir takuose, ir net ir ten, kur šunį vedžiodavau. Taigi, pradėjęs nuo puslitrio per dieną, baigiau tuo, kad gerti pradėjau po du butelius per parą, kurie kiekvienas... po 0,7 litro, 40 laipsnių stiprumo. Lidle gaudavau pigios, bet tris kartus filtruotos degtinės, išleidau pinigų atsargas, ir, žinia, kiekvieno mėnesio pensiją, kuri manoji didesnė, negu kitų – mat gaunu dar ir valstybinę antro laipsnio pensiją, kadangi sovietmečiu dalyvavau platinant pogrindinę literatūrą, leidžiant ir platinant pogrindinį žurnalą „Perspektyvos“. Taigi neseniai nuo tokio nežmoniško gėrimo ėmiau darytis geltonas, pradėjau geltonuoti, o prieš tai pabalo ekskrementai, labai parudavo šlapimas ir aš jau labai bijojausi, kad nebūtų man kepenų cirozės, bet mano laimei – ne. Ilgainiui pageltonavo net akių obuoliai, geltoniau, negu citrina.
Bet čia parašysiu, ką užsimojau – kaip per prievartą ambulansas mane išvežė į beprotnamį Parko gatvėje Vilniuje (ne į Londono bedlamą). Kai pirmą kartą jie mane „suėmė“, išvežė iš namų ir atvežė ligoninėn man buvo toks stresas, kokio baisaus gyvenime dar nebuvau patyręs. Tai buvo 1995 metais, rodos, rugsėjo pabaigoje. Jei būčiau tada kasdien rašęs, arba nors ir nekasdien, kaip viskas psichiatrinėje ligoninėje atrodė, kaip viskas buvo, visą tvarką, apie pacientus, ligonius bei gydytojus ir visą aplinką, ir ką aš pats jaučiau, kaip buvau kankinamas nuotoliniu būdu, tai būtų išėję antrieji „Užrašai iš mirusiųjų namų“.
 
Čia įterpsiu detalių iš 2017 metų rugpjūčio 16-tos dienos, kai į gaujelės buveinę buvo atėjęs ir Juozas Glinskis, gaujelės vyresnysis, o gal net vienas iš vadeivų. Šįkart kalbėjo jis man savo balsu tiesiogiai ir aš pastebėjau, kad jo jau ir balsas kiek pasenęs, mažiau skambus. O vakare, kai sẽniai iš buveinės išėjo, pradėjo labai intensyviai kalbėti jaunieji, irgi tiesiu taikymu, kalbėti netgi klausimais, aiškesnėm, jau nedviprasmiškom frazėm, aiškiais žodžių junginiais. O kad rašytojo J. Glinskio balsas buvo lyg senstelėjęs, buvo aišku iš to, kad jo balsą, nuo 1994 metų, tūkstančius kartų girdėjau įrašytą gaujelėje, jo balsu erdve man transliavo ir dar transliuoja visokius bereikalingus žodžius. Manau, be paklaidos datą atsimenu. Nuo tų metų jis kasdien vis tokiu pat skambančiu, nesikeičiančiu balsu man ką nors pasako, tuo tik erzindamas ir netgi pjaudamas. O jaunieji tos dienos naktį dar smarkiai ir daug daužė mane elektriniais smūgiais, elektriniais impulsais, kad net šokinėjau lovoje gulėdamas. Paaiškino už ką taip smarkiai tądien kankino: kad savo feisbuko paskyron „Jonas Baranauskas“ sukėliau daug savo tekstų ir savo nuotraukų, ir kad teko jiems įsitikinti, jog šie kūriniai iš tikrųjų yra mano.
Bet kodėl mano raštas šio teksto rankraštyje toks neįskaitomas?! Padrikas, kiekvienas žodis grafiškai nedailus, kiekviena raidė netaisyklinga, kaip kokio neurosteniko dabartinė mano rašysena.
Mano braižas pagedo minėtą 2017 metų rugpjūčio 16 dieną (bet kažkiek pagedo ir anksčiau). Apie pietus grįžau iš miesto ir išgirdau, iš balsų supratau, kad kėgėbistų gaujelės buveinėje yra atsiradusi nauja, daug vyresnių vyrų šutvė. Jie pradėjo mane baisiai ūdyti, netgi, palyginus su ankstesnėm gaujelės kalbom, konkrečiai, daug suprantamai. Pradėjo jie man įjunginėti – ne įjunginėti, o nuolatinai įjungė – svaiginimą, kuris ne paprastas svaiginimas, bet dirbtinis, o blogiausia – dar ir labai nemaloniai jaučiamas, sakytum, skausmingas. Šįkart svaiginimą įjungė tokį žiaurų, kad keletą kartų vos nenugriuvau, už visko kliūdavau eidamas. Kai pasilenkdavau pakelti ką nors nuo grindų, tai grindų vos „nepabučiuodavau“ svaigdamas. Vaikščiojau išsikėtęs, kad tvirčiau jausčiausi. Net nežymios haliucinacijos buvo atsiradusios. Pamatau eidamas kokį nors išsikišusį daiktą, ar daiktą, kuris kuo nors atkreipia dėmesį, tai... išsigąstu, krūpteliu baisiausiai. O jei koks daiktas bando iškristi iš rankos ant stalo, ar ant grindų, ar puodelis netyčia ranka užkliudytas bando nugriūti, tai išgąstis toks tą akimirką suima, ranką ir mane visą sudrebina, ir aš žaibiškai ir instinktyviai bandau tą nenukrisiantį puodelį sugriebti it dangui griūvant – taip veikia intensyviai įjungtas svaiginimas. Tą popietę jie įjungė tokį kankinimą, tokią būseną, kad dėl kiekvieno judesio, nuo kiekvieno veiksmo man rankos drebėjo. Skaityti neleido – įjungdavo žodžių girdimumą, tų, kuriuos perskaitau, nors skaitau, suprantama, mintimis, ne balsu. Bandydamas ką nors veikti, ėmiau tvarkyti savo tekstus – pasirašiau pilnu savo parašu tekstą popieriuje „Laisto, ne varvina, tepalą“. Tai kaip su vištos koja pasirašiau, pakraigliojau, baisu pažiūrėti koks nelygumas! Tie svaiginimo padariniai matosi ir rankraštyje, kurį dabar perrašau į kompiuterį, ne raštas, o keverzonė. Nuo tos, 16-tos kankinimų dienos, praslinko nemažai dienų ir naktų, bet raidžių kai kurių vis tiek negalima nei atpažinti: viena aukštesnė, kita žemesnė, viena platesnė, kita siauresnė, nes drebinančią būseną įjunginėjo ir toliau, keletą dienų paeiliui. Šitaip naikintojai nerviškai mane ėda. Tada, 16-tą dieną buveinėje atsirausi šutvė, kalbėjo (po labai ilgo laiko) tikrai tiesiogiai, ne iš anksto įrašytais žodžiais, ne iš anksto įrašytu balsu. Daugiausia kalbėjo Juozas Glinskis. Kai įjungė drebėjimą ir prašiau jį, kad išjungtų, tai sakė, kad tol kankins, kol jam pyktis praeis, kol jis ataušiąs.
Pastaruoju laiku dienos metu kartais ir lovoje gulėti neleidžia, atsigulus, kankinimą pasunkina. Gailėdamas tuščiai bėgančio laiko, galvoju kambarį išsisiurbsiu. Vos atsinešiau iš sandėliuko dulkių siurblį, tuoj pat padidino svaiginimą, pasilenkęs jį tvarkyti vos į grindis su kakta neatsitrenkiau. Drebėjimą ir blogą būseną taip suintensyvino, kad siurblį padėjau kur buvo, jo nė įjungti nespėjęs. Beje, jau seniai esu pastebėjęs, kad gaujelei dulkių siurblys „alergiją kelia“, kažkuo labai opus jiems. Dabar ir kankinamas kokio nors užsiėmimo imuosi, užtenka, kad septyniolika metų jie mane be jokios veiklos laikė, gyvenau, sakytum, po lova. Maždaug šitaip buvo tą 16-tą dieną.
2017.VIII.22
 
 Pirmasis susidorojimas išvežant į beprotnamį
 
Pirmiausia, tai pamišėliai ir keisti žmonės mane labai domino ir net patiko. Parko gatvėje Vilniuje, daugiabučiame name prie beprotnamio tvoros, pas savo draugę gyveno mano panelė D. Atvažiuodamas pas ją aš niekad nepraleisdavau progos pastovėti prie tvoros ir palaukti, kol nors vienas pamišėlis prieis arti manęs, bet nė karto taip neatsitiko, jie matydavosi tik parko gilumoje, o tas ligoninės parkas labai platus. Žvelgdamas pro vielinę permatomą, bet tvirtą ligoninės tvorą, niekad nepagalvojau, kad ir man už tos tvoros teks pabuvoti, ir net tris kartus ir visus tris – per prievartą. Šitas reikalas brendo maždaug šitaip.
 
Įdomybėlę įterpiu. Šitokį mano rašto braižą, iš kurio dabar perrašau, kuris toks netaisyklingai kampuotas, kėgėbistinė gaujelė išgauna tuo, kad bangomis veikia mano smegenis, kurie valdo rankų judesius. (Beje, dabar, kai sėdu prie kompiuterio šį rankraštį perrašyti, jie tuoj nuotoliniu būdu įjungia man dirbtinį skausmą širdyje. 2017.IX.7).
 
Nuo 1990 metų gegužės 21 dienos dirbau korespondentu „Lietuvos aido“ laikraštyje. Kai jame įsidarbinau, ėjo penktasis numeris. Ir jau tą pačią dieną, kai įsidarbinau išspausdino mano tekstuką, kurį atsinešiau ateidamas į redakciją dirbti, o dirbdamas, beveik per šešerius metus, parašiau maždaug tris šimtus rašinių, ir juos visus išspausdino, ir jie visi buvo savarankiški, ir kone visi erzinantys sovietinę ir ypač kėgėbistinę kliką, erzinantys tuos, kuriuos erzino nefalšyvas nepriklausomybės tvirtinimas rašiniuose. Labiausiai nepatiko, manau, tas rašinys, kuriame parašyta, kad KGB veikla Lietuvoje yra uždraudžiama. Tai buvo Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės nutarimas, bet aš jį pateikiau spausdinti laikraštyje ir prirašiau savo pavardę, kad nutarimą spausdinti pateikiau būtent aš.
 
* Dabar kėgėbistų gaujelė, nors esu ligoninėje, įjungė dirbtinį galvos skausmą. O kas dar baisiau, ir nė kiek nesuprantama, kad vakar naktį, kuri ligoninėje man buvom pirmoji, maždaug vidury nakties kėgėbistėlis įjungė bangomis man labai skausmingą galvos skausmą ir įjungęs pasakė: „Dabar tau skauda“. Ir laikė įjungtą skausmą neleisdamas miegoti maždaug dvi valandas.
Santariškėse, 2017.VIII.22
 
Taigi rašiniais daugiausia „užsitarnavau“ išvežimą į beprotnamį, KGB belaukė tik progos. Ji, jeigu tai buvo proga, buvo ši.
1993 metais KGB manęs sekimą labai suaktyvino – vis tankiau, tai yra vis intensyviau į mane ėmė eiti žmonės. Todėl 1995 metais lioviausi eiti į darbą redakcijoje, tikėdamasis, kad šešėliniai žmonės gatvėje ir autobuse baigs lipti man ant kulnų. (Beje, redakcijoje į darbo drausmę nebuvo griežtai žiūrima.). Tai gal šiuo pretekstu įsibrovė į mano butą šutvė greitosios pagalbos sanitarų, su gydytoju, baltu chalatu apsirengusiu, gydytojas kalbėjo rusiškai. Aš namie buvau vienas, tuo metu, kai jie į mano butą įlindo, buvau tualete. Kad jie įėjo į butą būtent tuo metu, tai ir iš to aišku, kad tada, 1995 metais, KGB mano mintis, „akis ir ausis“, mano judėjimą jau sekė. Butas nors buvo užrakintas, bet jie vis tiek įlindo. Išvežti mane psichiatrinėn ligoninėn šiems nusikaltėliams daug padėjo mano sesuo Marytė M.
Koks pritrenkiantis nustebimas, išgąstis ir baimė mane persmelkė, kai pamačiau savo bute tą šutvę! Kaip kokius pavojingiausius plėšikus, kaip iš dangaus mano bute nukritusius!
Beje, neabejoju, kad tuo laiku gaujelė, kurie mano mintis seka, jau turėjo galimybę įjungti man poreikį šlapintis, arba tuštintis. Tuo buvau įsitikinęs jau daug anksčiau. Iš tualeto vos išėjusį, jie apstojo mane ratu mano namuose kaip kokį suimamą nusikaltėlį, kaip nusikaltimo vietoje nusikaltusį, įsibrovusį į svetimą butą. Jokių šansų pabėgti nebuvo, nors ir minties tokios nebuvo. Gydytojas rusų kalba liepė rengtis: važiuosime į ligoninę. Aš drebėdamas pradėjau prašinėti, kad nevežtų. Gydytojas lyg ir suabejojo ir, atsidaręs duris, pasižiūrėjo kambaryje, kurio durys buvo uždarytos. Tame kambaryje buvo pilna lentų, nes meistravau iš medžio – lentynas, sieninę spintą indams... Mat butą neseniai buvom gavę, o pinigų baldams pirktis neturėjom, todėl teko pačiam dirbintis. Pamatęs lentas kambaryje, gydytojas pasidarė dar ryžtingesnis, kategoriškesnis: liepė kuo skubiau rengtis. O aš kruvinom ašarom prašiau, kad nevežtų. Manydamas, kad mano žmona juos čia įleido, pamatęs, kad ir ji su jais įėjusi, mane net apėmė slaptas tylus ketinimas su ja išsiskirti, todėl paskiau jiems – gydytojui ir sanitarams: „Negriaukit šeimos!“. Vieną sanitarą, jauną, sujaudino šie žodžiai ir jis patarė šutvei manęs nevežti beprotnamin, bandė pasitraukti iš rato, kuriuo mane buvo apsupę. Bet jo bendrai jo nepaklausė. Neišmaldavęs, aš apsimoviau miestiškas kelnes, užsivilkau švarkelį, su kuriuo į darbą laikraštyje einu ir jie mane, dviese suėmę už parankių, išsivedė kaip kokie enkavėdistai. Jie mane, nė kiek nesipriešinantį, nuvilko į liftą. Iš tikro vilkti manęs nereikėjo, nes ėjau paklusniai ir nusižeminęs kaip ėriukas, išsigandęs nuo netikėto ir nė neįsivaizduojamo streso; nuvedė iki ambulanso,.. laikydami už parankių kaip kokį recidyvistą, o ambulansą buvo palikę tolokai gatvėje – gal kad kuo daugiau žmonių matytų kaip mane išveda, prie namo durų neprivažiavo. Nieks negali įsivaizduoti, kokį pažeminimą, kokią neteisybę ir baimę jaučiau: mane sveiką veža beprotnamin, veža, aišku, kas ir už ką – už nepriklausomybinę politiką ir poziciją rašiniuose laikraščiui, už kažkada sukurtus eilėraščius, už patriotizmą! Vežė tiesiu keliu, pirma greitosios nuolatos važiavo kažkoks plačiasprandis vyras, mačiau per priekinį langą (greitąją pagalbą vadinu ambulansu). Jaučiausi susijaudinęs, prislėgtas ir pamintas kaip dar niekad niekada. Kai važiavom pro Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, šūktelėjau vežikams: vežkit mane pas Milašiūną! Mat jis buvo tos ligoninės Vasaros g. Nr. 5 direktorius, „Lietuvos aidui“ buvau daręs su juo interviu (apie transakciją su kažkokia mergaite), todėl buvom pažįstami. Bet tai buvo juokingai nerealus paprašymas.
Tarp sanitarų, kurie į beprotnamį vežė, važiavo ir vienas senelis, dar dirbantis sanitaru. Visą kelionę į Naująją Vilnią jis mane tarsi guodė: „Ten tau peršvies galvą, ten tau peršvies galvą“. Iš to supratau, kad žmonės girdi mano mintis, išgirsta tai, ką aš išgirstu, pamato tai, ką aš pamatau, ir negali suprasti kaip čia yra, kaip šitaip gali būti?! Gal jam galvoje kas nors įtaisyta! Na, šit ligoninėje jam „peršvies galvą“ ir paaiškės, matyt, šitaip galvodamas kalbėjo tas senukas.
Atvežė į ligoninės priimamąjį, pasodino ant suolo prie sienos ir liepė laukti. Laukti teko ilgai. Per tą laiką atsliūkino kažkoks apmusijęs, atsiprašau, valkata su rusišku laikraščiu rankoje, ir atsisėdo šalia manęs. Supratau du dalykus: kad toks laikraščių neskaito, ir kad jis dėl manęs čia atėjo. Iš beviltiškumo ir net dėl tiek pat beviltiško pataikavimo, užkalbinau jį. Kažkiek iš to ir aiškumo laimėjau: jis man pasakė, kad mane čia atvežė už „pisaniną v gazietie“ (cituoju ta kalba, kuria cituojamasis kalbėjo).
Ten, ligoninės priimamajame, tądien dirbo šviesiaplaukė energinga gydytoja Jūratė L. Pradėjau jos prašinėti, kad manęs neguldytų, pateikdamas tam argumentus, kokius tik turėjau, kokius tik galėjau rasti. Pavyko ją įtikinti ir sujaudinti, todėl paliepė sėstis ir palaukti, o pati, pravėrusi duris, kažkur išėjo. Netrukus grįžo ir, deja, tą pačią liūdną „naujieną“ pasakė: aš guldomas. Bet aš vis tiek spyriojausi ir prašiau. Tada, manęs apžiūrėti atėjo gydytoja, kažkokio vyriško veido – net ūsiukai matėsi, – pagyvenusi moteris. Ji, nedaug į mane bežiūrėjusi, „nustatė“ diagnozę: Paranoja! Aš nustėrau, iškart pašokau ir sakau jai netgi piktai: „Baikite svaidytis su tokiom diagnozėm!“.
Sveikatos apsaugos ministras tada buvo Antanas Vinkus. Buvo su juo pažįstami, nes laikraštyje nemažai rašiau apie ministerijos darbą – maždaug nuo 1994 metų redakcija man pavedė rašyti medicinos temomis. Vieną kartą po kažkokio susirinkimo ministerijoje, kurį laikraštyje ketinau aprašyti, jis užsikvietė mane į kabinetą, pravėrė bufetą ir įpylė taurelę konjako. Tada buvau dar toks negeriantis, jog nuo vienos taurelės pasigėriau – ėjau į redakciją linksmas kaip livoras. O kai dėl kažkurio rašinio laikraščiui buvojau pas jį namuose, tai konjako taurelių išgėrėm ne vieną. Tai todėl, kai paranoją man „konstatavo“, bravūriškai pasakiau aplinkiniams: „Tegul mane apžiūri ministras Vinkus“. Žinoma, į tokius kvailus žodžius niekas nė nenusijuokė. Beje, ponas Vinkus yra buvęs gydytojas.
Ir štai išgirdau verdiktą. Atėjusi gydytoja Jūratė L. pasakė: „Dabar aš jus tik informuoju: jūs guldomas į ligoninę“.
Pagaliau teko užeiti į kabinetą pas 5-ojo skyriaus vedėją, pusamžį vyriškį ilga pavarde, prasidedančia raide T. Aš nuo pirmų jo žodžių, vis dar išsigandęs ir susijaudinęs, viduje netgi pakrikęs, ėmiau maldauti, kad manęs neguldytų, kad paleistų, atrodė, kad dar nuo jo daug kas priklauso. Jis žiūrėjo žiūrėjo į mane besiblaškantį, ir sako šaltai ir abejingai: „O, kaip laksto akys!“. (O gydytoja Jūratė L., kuri, daug vėliau, mane gydys 4-ąjame skyriuje, sakys į mane žiūrėdama: „Veidas baimingas!“.). Ir kur ten akys nelakstys – šitoks nežmoniškas sukrėtimas! Mane sveiką ir taip brutaliai kiša į beprotnamį – kėgėbistai, laisvoje Lietuvoje. Ar tai ne viskam pabaiga? Kaip darbas, kaip šeima su vaikais, kaip jie prasimaitins. Kas dar žiauriai blogai, kad mokėjimų už butą, už komunalines paslaugas esu įsiskolinęs net du tūstančius litų, pavalgyti vos benusiperkame. Jau laišką iš seniūnijos buvau gavęs, kuriame už įsiskolinimą grasino teismu. Neseniai laksčiau po Fabijoniškes ieškodamas antraeilio darbo, nes kiek gaunu redakcijoje, pragyvenimui neužtenka, gaunu mažai, nors mano rašinių publikuodavo nemažai. Tiesa, tuo metu, 1995 metais publikuodavo jau mažai, nes neduodavo užduočių. Todėl kartą redaktoriaus pavaduotojo Kęstučio Petrauskio paprašiau, kad užduočių duotų ir, regis, kad honorarus didesnius užrašinėtų, prašiau, nes, sakiau, nepragyvename ir už butą esame įsiskolinę. Jis pasakė: „Aš nežinau, kur pinigus investuoti, o žmogus pragyvent negali!“. Tai ir todėl mano akys lakstė į šalis, kai prašiau skyriaus vedėjo, kad manęs ligoninėn neguldytų. Tada, atsimenu, kišenėje turėjau popierinį pinigą dviem puodeliams kavos. Dar ant suolo sėdėdamas galvojau, jei paleis, pirmiausia kavos išgersiu, nors ir už paskutinius pinigus. Kava tais laikais man teikė dar labai daug malonumo. Antraeilio darbo, mano nemenkai laimei, jau buvau gavęs – 162-ame vaikų lopšelyje–darželyje įsidarbinau elektriku, regis, už 200 litų mėnesinę algą.
Paguldė mane į baisųjį 5-ąjį skyrių. Ir Dieve, koks siaubas: iškart į neramiųjų ligonių palatą! Aš ten vos neišprotėjau! Tykų ir ramų kaip vanduo, jokiu neramumu nei namie, nei darbe, nei į ligoninę guldant ar vežant nepasireiškusį, nė kiek ir niekaip nepasipriešinusį paguldė į neramiųjų palatą!
Beje, kai per lauką iš priimamojo atvedė prie durų, pro kurias į šį skyrių įeinama, tai jau čia slogų įspūdį gavau. Lipant laiptais į antrąjį aukštą, visoje dešinėje laiptų pusėje tamsavo plati ir grėsminga vielinė tvora, atitvaras nuo grindų iki lubų kaip kalėjime. Toji tinklinė tvora retų skylučių ir kiekvienas tokią pynimo tvorą yra matęs – sovietmečiu tokio reto pynimo tvora visokiose užtvarose buvo pati dažniausia, o ir dabar nereta. Užlipus į antrąjį aukštą – ant durų medinė, gražiai išdrožinėta lenta, kurioje koks čia skyrius parašyta tik rusų kalba. Bet, kol durų nepravėrėme, grįžkime dar į šios istorijos praeitį.
 
Kai, priimamajame guldyti mane nutarė galutinai, perdavė sanitarui vardu Valodia, maždaug dešimčia metų jaunesniam už mane vyrui. Jis buvo apsirengęs džinsiniu kostiumėliu taip, kaip sovietų laikais rengdavausi aš, ir ūgio buvo kaip mano. Veidas šiurkštokas kaip ir balsas, ir žvilgsnis nieko gero nežadėjo. Jis nuvedė mane pas sanitarą priėmėją, perrengėją. Aš nežinojau nei kur veda, nei kur atveda. Atvedęs jis visiškai rimtai, labai grėsmingu balsu ir tonu prašvokštė: „Siejčas my tiebią paložym!“. Gerokai nusigandau, viduje net krūptelėjau: o ką, jei ligoninėje mane iš tikro nužudys, jei taip sako! Bet tik tą momentą pasibijojau ir nieko nelaukdamas taip pat rimtai jam atsakiau: „Nie nado mienią ložitj!“. Tuoj parodė, atseit, vonią, platumo kaip stačiakampis stalviršis, o sienelių aukštis maždaug per penkias plaštakas. Tokio gilumo vonioje turėjau išsimaudyti. Visus daiktus iš kišenių liepė iškraustyti, iš kurių įdomiausias buvo mažytė lanksti knygutė su Vyriausybės kabineto narių pavardėmis ir telefonais. Kadangi „Lietuvos aido“ redakcija mane komandiravo Vyriausybės posėdžius aprašinėti, tai Vyriausybės rūmuose net atskirą kabinetą gavau, taigi tokia ir knygelė buvo labai pravarti, išprašiau ją, neilgai prašęs, iš Vyriausybės kanceliarininko Olego. Tolydžio ją ranka pildžiau vis naujomis pavardėmis ir telefonais ir ji tapo labai išmarginta ir informatyvi. Kai mane iš namų vežė beprotnamin, pamiršau ją namie palikti, tiesiog nespėjau visko apsičiupinėti, ne tik ko nors būtino pasiimti – ne tas, tokios smulkmenos, ir galvoje buvo, prieš akis matėsi baisumas ir nežinomybė, vos persirengusį mane nedelsiant iš namų išvedė. Dabar, kai sanitaras liepė vonioje nusiprausti, tą knygelę pasidėjau kuo arčiau savęs sausoje vietoje ir nenuleidau nuo jos akių. Matau, kad jie abu, sanitarai, kalbėdamiesi kuris kiek uždirba, irgi nenuleidžia akių nuo tos knygelės ir, rodos, tik ir laukia progos ją pačiupti, todėl kiek sėdom, kiek klūpom prausdamasis stengiausi nei neužsimerkti. Beje, turėjau čia ir didelę gėdą iškęsti: po kelnėm nedėviu daugiau jokio drabužio, todėl nusimovęs kelnes ir turėjau prieš tuos pašlemėkus būti nuogas. Kiek pasimuilinęs pasipliuškenau, priėmėjas priėjęs pasklaidė plaukus – pažiūrėjo ar neturiu utėlių, ir nuprausimas baigėsi.
Davė pižamą, ir atsidūrėme prie 5-ojo skyriaus durų, apie prisiartinimą prie kurių, anksčiau parašiau; tepridursiu, kad jos buvo be rankenos – sanitaras rankeną iš kišenės išsitraukė, duris atidarė ir patekau į Dantės dešimtą ratą – į labai ilgą koridorių, kuriuo pirmyn atgal ėjo pižamuoti žmonės, vienas kitas ir savo drabužiais. Visa tai būtų buvę dar nieko, bet, kaip sakiau, mane įbruko... į neramiųjų ligonių palatą. Visa ši kėgėbistinė operacija buvo pasityčiojimas ir susidorojimas, kuri sunkiausia man buvo neramiųjų palatoje, kolei... „nepasidarė“ dar sunkiau. Per šį visą manęs areštą aš nė kiek, nė piršteliu fiziškai nepasipriešinau, visai paguldymo procedūrai nuolankiai paklusau, vien tik maldavau, kad psichiatrinėn ligoninėn manęs neguldytų, o šit paguldė net į neramiųjų palatą, kurioje tikras pragaras! Buvo penktadienis, čia man teks sunkiai kentėti net dvi paras su geroku trupučiu. Vos paguldė, tuoj su švirkštu rankoje atėjo juodaplaukė medicinos sesuo vardu Roma ir suleido kažkokių vaistų. O nuo atėjusio pirmadienio ji išėjo atostogų.
 
* Šiandien nuo pat ryto kėgėbistų gaujelė vargina mane dirbtine sloga ir dirbtiniu čiaudėjimu. Rašytojas Juozas Glinskis ryte pasakė ir už ką: „Kad dar labai muša“. Tai niekšai! Kepenis man suėdė, alkoholinį hepatitą įvarė – guliu Santariškių ligoninėje ir vis tiek vargina!
2017.VIII.24
                                                                                                                                    
Sena geležinė ir kieta lova neramiųjų palatoje, kurioje gulėjau (kokia lova, žinia, jokios reikšmės neturėjo), buvo netoli grotuoto lango, o kitoje pusėje be jokio tarpo, lova prie lovos, gulėjo vyrukas, kurio pavardė, kaip netrukus sužinojau, buvo tokia pat, kaip... mano uošvio. Šis, „artimiausias“, palatos kaimynas elgėsi gan laisvai ir įžūliai, net nuogąstauti kad neprikibtų reikėjo, o kai pavertė pagalvę, pamačiau, kad po pagalve jis turi... kovinį peilį, įkištą dėkle. Tas darė jį dar pavojingesnį. Bet jokių nesklandumų, jokio konflikto, nei priekabių prie manęs iš jo nebuvo, nes neblogai moku priekabiavimo išvengti, ir netgi neprireikė šio „mokslo“ čia nė panaudoti, nebent tik tylėjimą. Tualetas buvo čia pat palatoje, be durų, o prie palatos durų, kurios visą laiką buvo atdaros (netgi, regis, išvis durų nebuvo), ant kėdės sėdėjo pagyvenęs sanitaras baltu chalatu. Taigi pro jį į koridorių neišeisi, o man taip reikėjo iš tos palatos išeiti, išeiti kur ramiau. Nes tuoj prasidėjo didysis košmaras. Vienas vyriškis, baltais ligonio marškiniais, atsisėdo lovon ir pradėjo kuo garsiausiai dainuoti kalinių dainas (žinoma, rusiškai). Matyt, buvęs kalinys. Tas dainas, be abejo, būtų buvę verta užsirašyti, bet neprisimenu nė žodžio. Tik įstrigo atmintin: dainą baigdamas ir kitą pradėdamas jis, kiek galėdamas rėkti, isteriškai sušukdavo, kaip koks komandoras: „Samalioty, padnimaities!!!“. Surikdavo kažkaip labai piktai, užsidegęs, išplėstomis akimis, net rankas tuo momentu aukštyn kylstelėdamas aukštai sau virš galvos. Tai būtų buvęs joks kenkimas ir net įdomu, bet mano nervai buvo jau tokie įtempti, taip buvau palaužtas, kad negalėjau atlaikyti jokio garso. Bet irgi ne dėl to toks mano jautrumas buvo. Daugiausia prie šios kančios, prie tiesiog fiziologiško nepakantumo bet kokiam, ir ypač nors kiek stipresniam garsui, prisidėjo štai kas: kėgėbistai nuotoliniu būdu man buvo įjungę... „Nepakantumo garsui“ būseną. Sic! Žeidė net ir mažiausias garsas, žeidė labiau, negu senatvėje Simoną Daukantą, kai jis rašė: nervai taip sugraužti, kad žirnis, nuo stalo nukritęs, išgąsdina. Taip aš tą dirbtinę būseną vadinu: nepakantumo garsui būsena. Palatoje nuo to kiaurai galvą ir smegenis smelkiančio dainavimo, man norėjosi šokti iš lovos ir lėkti kuo toliau, bet... kur čia nulėksi toliau lovos! Ir laikė naikintojai šią įtampą įjungtą, berods, visą laiką, kol neramiųjų palatoje buvau (tiksliau, vien lovoje pragulėjau). Tada aš dar nesupratau, nė neįtariau, kad tokia būsena yra iš išorės, nuotoliniu būdu išgaunama, padaroma. Tokios būsenos gaudavau ir namie, ir kitur, būdamas.
Taigi šitame pragare – vis šokinėju į ankstesnį laiką, – kai mane įvedė, iškart atsiguliau, nė kojinių nenusimovęs, ištiesiau kojas, užsimerkiau ir tysau aukštielninkas. Atsimenu, kai kalinys pacientas dainų, ir komandos „Samalioty, padnimaities!“, nerėkavo (beje, manau, kad būtent dėl manęs jis „dainavo“ ir šūkavo), palei mano lovą, kojūgalyje pradėjo pirmyn atgal žingsniuoti kažkoks nešvarus tipas juodais batais be raištelių, o tie jo batai kaukšėjo kaip šokėjo, kuris šoka tik dėl kaukšėjimo; kažkokie labai kieti padai ir užkulniai buvo, sakytum, geležiniai. Kiekvienas jo žingsnis kaukšt kaukšt kaukšt lyg plaktuku per smilkinį man aidėjo. Spėjau pamatyti jį ir tuos jo batus; „nevaksuoti“ gal niekad, nesuvarstyti, bet ant kojų kažkaip laikosi. Jis vis vaikštinėjo, daug kantrybės ir atkaklumo parodydamas, o aš vis gulėjau sunkiai beiškentėdamas tų jo batų kaukšėjimą, ir visą kitą triukšmą. Gan ilgai gulėjau nė nepajudėdamas ir akių neatmerkdamas, o kai pagaliau sujudau ir atsimerkiau, tai tasai kaukšėtojas sako garsiai ir apmaudžiai (kad aš girdžiu, žinoma, nė kiek nepaisydamas): „Praspal kūrva vsie kūrsy!“. Mat, kai aš gulėjau ramiai ir užsimerkęs, tai jis manė, kad aš miegu, o iš tikrųjų siaubingas kančias savo sielai, o ypač ausims, kentėjau. Man net pačiam pasidarė graudu dėl tokio jo apsirikimo. Be to, sužinojau, kad toks kėgėbistinis dorojimasis vadinasi „kūrsy“, tai yra „kursai“.
Kas dar šioje neramiųjų palatoje buvo įdomu, tai yra baisu? Antai ant grindų prie sienos pusiau gulom sėdi... nuogas vyriškis, dar jaunas, ne daugiau trisdešimt penkerių metų amžiaus, girdžiu vadina jį Kaziku. Jis be paliovos piktai ir pagiežingai, su baisiausia neapykanta keikia paskutiniais žodžiais kažkokią moterį, kas minutė kreipdamasis į ją vardu (be abejo, savo žmoną). Ir vėliau girdėdavosi iš palatos jo tūžmingas balsas, kai jau po bendrąjį koridorių vaikščiojau. Kartą jis ištrūko iš neramiųjų palatos, nuogas greitosiomis nužingsniavo iki koridoriaus galo, ir ten, remdamasis prie sienos, atsisėdo ant grindų vis taip pačiai keikdamasis. Aišku, jį nutempė atgal į palatą.
Atėjo sesutė suleisti vaistų vienam neramiam ligoniui. Tas rėkdamas ir keikdamasis pradėjo priešintis. Tada kiti ligoniai sugriebė jį už parankių ir palaikė, kol vaistus suleido.
Baisiausias ir labiausiai mane išgąsdinęs nutikimas šioje palatoje, nepamirštamas: pirmosios dienos vakare, netgi naktį... pamažėle, bet vis dažniau ir dažniau, vis smarkiau ir smarkiau – taigi, garsiau ir garsiau man... pradėjo plakti širdis. Kažkaip ir ausyse nepaprastu garsumu plakimas girdėjosi; rodės, ausų būgneliai trūks nuo tokio širdies plakimo. Kiekvienas tvinksnis tapo it staigus, greitas kūjeliu trinksėjimas į smilkinius kaip į priekalą. Maniau, iš krūtinės širdis iššoks. Pajutau mirties baimę. Mėgindamas gelbėtis, pašokau iš lovos, prilėkiau prie sanitaro ir sakau: „Mnie nūžno kardiologa!“. Jis ramiai, bet ir neabejingai, sako man: „Ot kūda ją tiebie vozmū kardiolog“. Buvo jau toks vėlus metas, kad jokių gydytojų skyriuje nebuvo. Man nieko nebeliko kaip tik grįžti į lovą ir gulėti. Begulint tas mirtinai nepaprastas, kurtinančiai garsus ir labai dažnas širdies mušimas ėmė tilti, garsumas slopti ir galiausiai plakimas grįžo į normą kaip ir buvo.
Ilgai svarsčiau, nuo pat pirmųjų nenormaliai garsių tvinksnių: kodėl su širdžia man taip pasidarė? Ir tik tokią išvadą prieidavau: taip man pasidarė nuo vaistų, kuriuos man dieną suleido medicinos sesuo ir išėjo atostogų, juos suleidusi. Jokių kitokių priežasčių neradau. Bet labai smarkiai apsirikau: tokį garsų ir smarkų širdies plakimą man įjungė, sukėlė kėgėbistiniai naikintojai nuotoliniu būdu, kažkokiomis bangomis. Tai buvo 1995 metais, rugsėjo mėnesį, naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje.
O dabar: 2017.IX.24
 
Pagaliau šiaip taip sulaukiau pirmadienio ryto ir mane pasikvietė pokalbiui gydytoja Rudinskaitė. Jai pavesta mane sveiką gydyti. Pirmieji ir paskutiniai mano žodžiai tame pokalbyje buvo prašymas išleisti iš ligoninės. O gydytoja sakė: „Vienintelis dalykas, kurį aš galiu padaryti, tai iškelti iš neramiųjų ligonių palatos“. Tai man buvo didelis laimėjimas: atsikliuvau palatoj, kurioje buvo ramu ir neekstremistiška. Netrukus mane aplankė žmona, iškvietė į svečių kambarį, nes į palatas lankytojų kaip ir neįleisdavo. Tai buvo pirmas pasimatymas po to klaikaus manęs išvežimo į psichiatrinę. Ją pamatęs, puoliau į glėbį ir... pravirkau – tokį siaubingą stresą buvau pergyvenęs, vežamas ligoninėn ir joje būdamas! Pravirkau gal tik antrą kartą visame savo gyvenime, kai buvau jau suaugęs. Beje, kada pravirkau pirmąkart? Kai mano draugą disidentą ir poetą Gintautą Iešmantą 1980 metais KGB areštavo, tai labai ilgai jį laikė KGB pastato, kuris priešais Lukiškių aikštę, pusrūsyje. Praeidamas pro tą pastatą, kuriame jis kalėjo, su didžiausiu grauduliu apie jį galvodavau; praeidavau dažnai, nes netoliese gyvenau. O kai kartą ėjau išgėręs, tai apie jį galvodamas, apsiverkiau. Jis man buvo teisingumo, drąsos ir patriotiškumo pavyzdys, netgi įsikūnijimas.
 
Įdomu, tada buvo dar ir stebėtina, kad greta manęs palatoje gulėjo... buvęs mano dėstytojas Alytaus mechanikos technikume Dirsė. Jis mums dėstė radiotechniką. Išsikalbėjom, paklausiau kodėl, dėl ko jis guli. „Įsivaizduoji, norisi pasikarti“, – rimtai ir visiškai įtikinamai atsakė jis. O aš čia užsibrėžiau tokį kursą: visą laiką gulėsiu lovoje ir kelsiuos tik būtiniausiems reikalams, tad vos pavalgęs, iškart šmurkšt po antklode, vos gavęs procedūriniame kabinete injekciją – šmurkšt po antklode. Šitokiu būdu, pasyvumu, maniau, išsitarnausiu paleidimą iš ligoninės. Nuolatos išgulėti lovoje pavyko lygiai savaitę, o paskui prasidėjo siaubingas košmaras (trunkantis ir trukęs iki šiolei): kėgėbistai nuotoliniu būdu, kažkokiomis bangomis pradėjo kankinti mano kūną! Taigi, pradėjo kankinti mane 1995 metais rugsėjo mėnesį ir kankina dar ir dabar – 2017 metų rugpjūtį.
* Pavyzdžiui, šiandien, rugpjūčio 24 dieną, visą dieną laiko įjungtą dirbtinę slogą ir dirbtinį čiaudėjimą, nors Santariškių ligoninėje esu, gydausi nuo alkoholinio hepatito. Dar ir dirbtinį galvos skausmą įjungia. Tai satrapai!
Ponas Dirsė visą laiką turėjo ką nors skanesnio – dešros ir netgi bananų, kurie tada buvo kur kas sunkiau prieinami, nekaip dabar. Vienas vyrukas, iš Panevėžio, labai panašus į tinginį, nes ir elgėsi kaip tinginys, jo ir judesiai buvo kaip tinginio, tai jis, atėjęs iš kitos palatos, lįsdavo ir lįsdavo prie Dirsės be gėdos: tai dešros jam duok, tai bananą. Dirsė kurį laiką priešindavosi, bet galop kapituliuodavo ir duodavo jam ką nors iš spintelės. Ir man viso to baisiai norėjosi, tai Dirsė, it nujausdamas, atkišo ir man dešros bei pusę banano, sakydamas „Imk, nes dar numirsi“. Ilgainiui ir man žmona šio bei to atnešdavo, bet aš maisto iš namų niekad nepageidavau ir net nenorėdavau imti, nes reikėjo kaip nors išmaitinti vaikus, o aš buvau ant valdiškos duonos. Beje, maistas ligoninėje buvo pastebimai kuklus. Grietinės į sriubą teįmesdavo maždaug tik pusę arbatinio šaukštelio. Tiesa, sriubos, ją iš metalinio dubenėlio išvalgius, būdavo galima gauti ir „dabavką“. Sriubą pilstanti slaugė taip ir šūkaudavo: „Komū dabavki?“, „Komū dabavki?“. Ne vienas kartodavo sriubą, bet aš nė vieno karto neprašiau, nes visur matydamas dviprasmiškumą, visokių „dabavkų“ vengiau.
Valgydavome už ilgo stalo, tarsi kariuomenėje. Per pirmuosius toje ligoninėje pietus sanitarė pasodino mane per patį vidurį. Pamačiau, kad man virš galvos kabo kažkurio mūsų valdovo portretas. Truputį nustebino (žinia, maloniai) toks lietuviškumas. Bet ir paprastojo kėgėbizmo ir čia kaip ir visur netrūko. Antai rankų, sėdėdamas už stalo, neturėdavau kur dėti. Ligoniai man iš kairės ir iš dešinės nuolat dirsčiojo kaip aš laikau rankas ir kiekvieną kartą pamėgdžiodavo: jei aš pirštus suneriu, suneria ir jie, jei pakišu plaštakas po šlaunimis, ir jie taip daro.
P.S. Dar ir dabar kai kurie prosovietiniai žmonės savaip elgiasi, kai pasakau jiems „Viso gero!“, tai jie man, su lengva šypsenėle linktelėdami, atsako „Visada!“, o ne „Viso gero!“.
2017 metai
 
O jau arbatos ligoninėje po vakarienės – kiek nori! Visą kibirą pastatydavo. Bet ją samstydavosi stikline, todėl ir pirštus į arbatą sukišdavo, tai kaip ją kitam gerti! A, tiesa – daugiau po tuo portretu sanitarei mane pasodinti nepavyko.

Dabar prasideda baisiausia
 
Kai lovoje, neidamas vaikščioti, išgulėjau septynias dienas, pradėjau jausti labai nemalonų kankinantį jausmą. Dėl tokio kankinančio jautimo, norom nenorom teko lipti iš lovos, pradėjau vaikščioti koridorium kaip visi. Netgi kažkoks ir noras vaikščioti, visai nežymus, atsirado, ir netgi kankinančios būsenos šioks toks palengvėjimas atsirasdavo einant. Kankinančią būseną naikintojai itin pasunkindavo vaistų išgėrus – saujelę tablečių arba vien tik leponekso tabletę. Leponeksas – stipriausi migdomieji, o jo duodavo per pietus. Tai buvo labai nesuprantama. Kai išgerdavau leponekso, tai po kiek laiko jie įjungdavo tokį nuleipimą, tokį baisų traukimą prie žemės, kad neduok tu Dieve! Rodės visos žemės magnetas traukia prie žemės! Beje, nusikaltėliai kėgėbistai visą laiką labai mėgo kombinuoti: kankinimą įjungdavo taip ir tada, kad nesuprasčiau, jog kenčiu dirbtinai, kad kankinimas yra iš išorės. Taip darydavo ir leponekso išgėrus: traukimą prie žemės įjungdavo ne iškart, o maždaug tada, kai jau turėtų suveikti tabletė. Tik dabar, jau nemažai metų, jie šių kombinacijų nesilaiko: štai ir šiandien... dirbtinę slogą įjungė netrukus po to, kai pabudau! Per pietus išjungė, o popiet įjungė vėl.
Arba šit kaip buvo su dirbtiniu čiaudėjimu. Niekad, kad čiaudėčiau visą dieną, nečiaudėjau. Bet atėjo laikas, kai jie nutarė (prieš geroką dešimtmetį) ir čiaudėjimu mane pakamuoti. Atsimenu, prasidėjo šitaip: kai vonioje aš ką nors paskalaudavau šaltu vandeniu, netrukus... pradėdavau čiaudėti kaip nuo stipraus tabako, nors anksčiau šaltas vanduo man nekenkdavo. Kitus kartus irgi taip atsitikdavo: vos paskalbiu šaltame vandeny, tarkim, marškinius perskalbiu – tuoj pat ir čiaudžiu iki vakaro. Šitaip gaujelė norėjo sudaryti man įspūdį, kad čiaudžiu nuo šalto vandens, o ne nuo jų. Nusiminiau nesuprasdamas: jei va vien nuo šalto vandens aš taip smarkiai peršąlu, tai kaip su mano sveikata ateity bus! Koks senatviškai, tiesiog liguistai neatsparus pasidariau! Pradėjau vengti šalto vandens ir kol rankų šaltan vandenin nesukišdavau, nečiaudėdavau. Bet neilgai čiaudėjau „nuo šalto vandens“: čiaudėjimą pradėjo įjunginėti bet kada, net ir auštant, vos tik nubudusiam. Tada ir supratau, kad tai dirbtinis, nuotoliniu būdu išgaunamas čiaudėjimas. Daug, labai daug jie mane dirbtiniu čiaudėjimu prikamavo. Net plaučius įsiskaudėdavo, kai čiaudėjimą junginėdavo ilgai, tam tikrais intervalais – visą dieną. Dėl kokios priežasties įjunginėdavo, suprasti nepavyko. Matyt, pagal jų principą (kurį man kartą yra pasakę): „Toks mūsų darbas“. Kol dar turėjau eilėraščių, tai priežastis dėl ko kankina ilgą laiką buvo maždaug aiški: senis, erdve man kalbantis, vis reikalaudavo eilėraščius išmesti, sakydavo: „Mesk, tu kūrva, mesk!“. Galop, neatlaikydamas kankinimų kankinančia savijauta, 2009 metais kapituliavau ir visus savo eilėraščius išmečiau. Ir kas iš to! Ką aš laimėjau! Tebekankina dar ir dabar. Tik tiek, kad nuo to laiko žodelio „Mesk!“ man jau nebekartoja. Dirbtinį čiaudėjimą taip pat kartais įjungia, bet jei jis nebūna ilgalaikis, tai ne kažin kiek ir privargina.
 
Leponeksą medicinos sesuo dalindavo per pietus dar sėdint už stalo ir žiūrėdavo, kad pacientas būtinai vaistą prarytų. Vis dėlto kartais man pavykdavo tą tabletę įsidėti ne į burną, o į kišenę. O paskui ja atsikratyti būdavo paprasta. Bet ir nepaprasta, nes jutau, kad mane suseka, apie mane viską žino, kuo detaliausiai. Nors ligoninėje tvarka buvo griežta ir nehumaniška, ir nedemokratiška, bet vis dėlto vienas kitas kažkuo „pavyzdingesnis“, ar sveikesnis pacientas gaudavo laisvą išėjimą į lauką; su ligoninės drabužiais, tai yra su pižama, o jei nori, tai ir su chalatu. Žinia, ne toliau, kaip į ligoninės parką. Bet tas aptvertas parkas buvo toks platus, kad pasirinkimas kur vaikštinėti buvo pakankamas. Atėjo laikas, kai ir man gydytoja Rudinskaitė davė tokį leidimą. Labai apsidžiaugiau ir kasdien tuo naudojausi, ypač, kad ir orai dažniausiai buvo geri ir saulėti. Pasivaikščiodavau, apžiūrinėjau bažnyčią, šalia kurios buvo įsikūrę akmentašiai, pilkų akmenų, jau apipjaustytų, bet vis tiek didelių, pamatydavau kiekvieną kartą. Būdamas netoli bažnyčios, su laisvės ilgesiu žvelgdavau į žemyn nuo ligoninės į Vilnių nuvingiuojantį kelią, kuris ypač gražiai ir svajingai atrodydavo saulei einant į pavakarę.
Bet išleistas į lauką aš daugiausiai skaitydavau, stadione, parke buvo ir nedidelis stadionas; žinoma, be jokios dirbtinės dangos, be suolų, kuo natūraliausias. Tik nė karto nemačiau, kad jame kas nors žaistų. Kartais į stadioną ateidavo vyriškis su vilkšuniu pažaisti. Ant medžio šakos buvo pakabinta padanga ir žaisdavo su ta padanga.
Eidamas į lauką savotiškoje skyriaus drabužinėje nusikabindavau chalatą; ten kabėdavo ir šiltų vatinukų, tamsiai žalių. Chalato kišenės buvo tokios didelės, kad visa knyga kišenėje tilpo, ir eidavau stadiono pakrantėje skaityti – Ande Morua studiją apie Džiuzepę Verdį. Čia viskas, išskyrus šią knygą, gal neįdomu, kiek įdomiau ir nestandartiška štai kas.
Kai pavykdavo leponekso tabletę nuslėpti, tai paskui niekaip nerasdavau vietos, kur ją išmesti. Visko bijojau, nes dažnai įsitikindavau, kad kažkas kažkaip viską suuodžia ką aš darau, tiesiog iki juokingų, bet pakankami drausminančių smulkmenų suuodžia ir labai tuo slopina bet kokį veiklumą ir verčia slėptis ir slėpti, būti nematomam (mat jau tada kėgėbistai sekė mano mintis, protavimą, su savo aparatūra kažkiek matė ką aš darau ir girdėdavo, ką aš girdžiu, tada jau seniai buvo tokia padėtis, toks metas, kai aš aiškiai jutau, žinojau, jog žmonės viską apie mane, apie mano gyvenseną žino, sakytum, per sieną mato, ką aš darau: ar nagus karpausi, kokiu pirštu pakaušį pasikasau, kur kokį popieriuką išmečiau... Ir tik daug vėliau ir palaipsniui įminiau šią mįslę. Pasirodo... kėgėbistų gaujelė sekė ir seka... mano galvos funkcionavimą – tai iš to jie viską apie mane iki panagių žino. Ligoninėn paguldytas dar nežinojau tokių negirdėtų KGB gaujelės galimybių, kurios, sakytum, į mėnulį nuskridimui lygios. Bet, kad absoliučiai viską apie mane kėgėbistai žino, kad kažkaip, kaip tais laikais sakydavau, „nematytai tobulai mane seka“ – tą tobulumą jau seniai žinojau. Tada, 1995 metais ligoninėje būdamas, niekaip neapsispręsdavau kur tabletę nukišti, kurią prarijus tiek daug kančios atsiranda. Dažniausiai su tablete atsisveikindavau... parke gulėdamas ir skaitydamas: ją įkišdavau tarp žolės ir dar apklodavau, kad nesimatytų. Taip buvau prigąsdintas paslaptingo manęs sekimo, apie kurį tiek težinojau, kad kėgėbistai sužino viską! Ir visą laiką kvaršinau sau galvą kaip jie seka mane, nes jokių sekimo įtaisų niekur nepamatydavau. Bet jeigu taip slaptai ir bijodamasis tabletę slėpiau, vadinasi kažkiek jau įtariau, kad kėgėbistai mato, ką mano akys mato. O gal dar ne.
* Tebeseka dar net ir dabar, tik jau žinau kaip, o blogiausia – tebekankina visokiais kankinimais, dirbtine sloga, dirbtiniu galvos skausmu, įjunginėja dirbtinį šleikštumą burnoje, dirbtinį skausmą širdyje, skausmą po šonkauliais, dirbtinį odos niežėjimą... 2017 m. rugpjūtis
 
Nereiktų daug stebėtis dėl tokio mano slapukavimo, kuris gerai jei neatrodys liguistas, o kad juokingas – tai tikrai. Tik pagalvokit. Vos savo kambarėlyje prieinu prie lango, tuoj taku už lango prašliaužia koks nors „tarakonas“, iktol laukęs kažkur už kampo. Tai psichologinis spaudimas, netgi teroras, intensyviai ikšiol trunkantis maždaug nuo 1993 metų. Kol nežinojau, kad mano visą galvos funkcionavimą kėgėbistai seka, manydavau: gal vizualiai iš gretimo namo mane seka ir duoda ženklą „tarakonams“ kada eiti. Bet būdavo, kur kas paslaptingesnių, nenuspėjamų dalykų. Norėdamas nematyti kas dėl manęs lauke vyksta, dienomis, kai namie būdavau vienas, užsidarydavau ir dirbdavau buto hole, kurio visas duris (jos matinės) uždarius, nematosi, kas už lango. Bet būdavo, vos pradarau duris į saloną,.. kiekvieną kartą pamatau: keliuku, kuris per salono langą matomas, mašina pravažiuoja! Be to, pravažiuoja lėtai lėtai, neįprastai lėtai, toli gražu ne natūraliu, įprastiniu greičiu. Negalėdavau pasimetęs suprasti, iš kur mašinos žino kada aš į saloną duris atidarysiu, o kad mašinos važiuodavo dėl manęs, įsitikinau dėl tokio, labai dažno, jų važiavimo kartojimosi, kai per langą žiūriu (o kai išeidavau į lauką, pravažiuodavo visas būrys, net kolona). Pasirodo, gaujelė, seka mano ir įsivaizdavimus, pamato savo aparatūroje ir mano įsivaizduojamus ketinimus, tai, ką planuoju daryti. Prieš atsidarydamas duris į saloną, būdavau įsivaizdavimu ir mintimis apgalvojęs, kada jas atidarysiu. Šitaip mane ėsdami jie ir padarė mane didžiausiu slapuku.

-tęsiu-