užmesiu juodą užmaršties vualį
ant sklidinų laukimo laiko indų
kad ilgesio lietus nebelašnotų
ten, kur vanduo 
paliestas nebevirpa

į kietą ledą virtę
abejingumo vėsūs okeanai 

atsimuša krantan
ir į mane pažyra
prisiminimai, brendantys į sielos mirtį
per skausmo kalnus, kurie verkia
beaistrėm snaigėm,
gulančiom į šaltus delnus

negaliu kentėti

jas ant karštos širdies padėsiu
tegul ištirpsta
jų nebegedėsiu

tik liks vanduo
tarsi skaidrus safyras
jame dūluoja atvaizdas priblėsęs
jo akyse sužvilga perlamutro spalvos
tai ašaros                    
kaip vaiko juokas tyros

tai mano jūra, išduota žuvėdros
ir mano krantas, 
kur smėlis 
užmaršties 

vis byra
byra
byra