Pakalbėk su manim apie rudenį
Lapams čežant slaptingąjį šokį,
Mano sielą sustingusią budini,
Tau šią naktį aš būsiu kitokia.
Būsiu liepa prie namo pasvirusi,
Katpėdėlė kukliausia prie tako,
Tarsi žvaigždė nukritus ir mirusi,
Laumėms pasakas vėtroje sekusi.
Ar tikėsi, kad laukiant sugrįšiu,
Dienai šokant ant rudenio tako,
Tavo veidą miglose matysiu,
Mūsų laikas mįslingai išseko...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2017-09-29 10:01:33
Lengvas rudens plevenimas.Su jam būdingu graudumu.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-27 17:26:58
Užliūliavo lyg lapų kritimas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-27 15:43:09
Puikūs žodžiai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-27 14:09:16
Mįslingai... Jis vis senka ir senka, o per žinias nepranešinėja apie laiko nutekėjimą :(
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-27 14:08:45
Puikiai išsakytas jausmų švelnumas.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-27 14:02:49
laikas negailestingai senka,persunktos ilgesiu eilės.