Koks tu keistas, 
Esamasis laike, —
Išsibarsčiusi po erdvę esatis,
Ką sudraskiusi, išardžius, ką — suraikius,
Nesiduodi stvert ir sulaikyt.
Mano pastangos — 
Lyg verpčiau šilko giją,
Iš dienų lyg verčiau karolius,
Bet atplyšimai per valandą negyja,
O ir ašaros per dieną neišdžius.
Atminty — 
Bedugnės jausmo švarplės,
Kur įtrūkus mūsų Visata.
Tikros ašaros ne troškuliui užgerti,
O tu rodai tolumoj kažką,
Kad per nuospaudas nors kiek dar slystų siūlas,
Kurs suriš dvi brėkštančias žaras.
Pavargau. Neliko ką pasiūlyt.
Gal pernykščiais lapais apsikast?
Tu šaipais iš pozų ir silpnybių,
Kol nunokstu drovesiu skaisčiu.
Kai maniau, kad jau pasiektos ribos,
Pajuntu, jog vėl nėra ribų.
Ką gi, eisiu — 
Priešaušris jau blunka,
Tuoj diena rąžysis už langų.
Pasimelsiu už tą būvį sunkų,
Kurį pakeliu.
Dėkoju — 
Gyvenu...