Keista pripažinti... Bet gyvenu svajonėj.
Niekad netikėjau, kad bus taip sudėtinga.
Juk maniau, kad reikia uždirbti milijoną,
Pastatyt ant kalno vilą ištaigingą...
O nieko neturiu. Ir esu laimingas.
Vis spaudžia džiaugsmas širdį nuo rudens gelsvos.
Skaisčios saulės stygos glosto demėsingai,
Kiekvieno voro tinklo debes spalvos.
Nieko neturiu. Bet netelpu sekundėj.
Dreifuoju vandenyne gyvenimo bangų.
Lyg ir aplinkui tuščia... Bet kai užsimerkiu
Pasijaučiu centru tarp brėkštančių žvaigždžių.
Ir viskas ką turiu... Tik savo kuklią meilę.
Prisirišti ja išmokau viską, kas svarbu!
Ir net kai brangūs žmonės į toli išeina
Apyrankes ant riešų širdimi mezgu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-27 17:21:32
Laimė nepriklauso nuo turėjimo... Gražus širdies atsivėrimas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-27 15:14:00
Prasmingos, gražios eilės.
Manau, kad kur kas laimingesnis už tuos turtuolius, jeigu tik suduriate galą su galu. Ramiai sau miegate ir švilpaujate. Galvos neskauda dėl vagių, bankroto ir t. t.