Ir už tylą tyliau, ir už dvelksmą dangaus
tarsi vandenį šventą,
už plazdėjimą rudenio lapų rusvų
Ir rasos vėsų dvelksmą.
Dar tyliau negu saulė karšta
Ima bristi į ežerą vėsų,
dar tyliau už žydėjimą mėlio linų
Aš išgirsti bandau žemės pulso tvinksnius,
Tokius gyvus, tikrus, kurie žemę vis suka ratu
Ir tave, ir mane tarsi laiko ant rankų.
Iš vaikystės toks pilkas į žemę nukritęs dangus
Mano atmintį šįryt prikėlė. Ir nuo griausmo trenksmų
Vis labiau plazda mano mažutė širdis,
Kai perkūnija tvenkės ir šiltas lietus,
Ir žaibai lyg kardai pusiau dangų perskėlė.
Dar tyliau į tą laiką grįžtu ir tyla mane ima už rankos,
Tarsi veda motulė sena ir didžiuliai lašai
Pro prakiurusį stogą į dubenį krenta.