Vėl lietus...
Ir rugsėjis neklausęs vis plaukia
Viršum aikščių ir gatvių pilkais, padūmavusiais rūko laivais.
Nebemoji,
Bandai plėšt (nemeluok sau...) veidą pakeitusią kaukę –
Mylimoji –
Šis įvaizdis tartum neduoda kvėpuoti laisvai.
 
Nesvarbu nei praeiviai, nei mirgantys skėčiai –
Vienas tu basas, nuogas tiktai prisidengęs svajų grimasa.
Gal šypsais,
O gal liūdesiui savo leidi šiek tiek pailsėti –
Po lašais
Jį slepi...
 
Nes tiesiog nepajėgi tikėti –
Visai
Netgi rudenys baigsis.
 
O žiemos kitokios –
Kuo lig šiolei galėjai sugrįžt nuraminti save –
Taps šarma.
Ir atvės...
......................................................................................................
 
Tad dabar –
Kol laivai, kol lietus, kol lietvamzdžiai kliokia –
Leisk rugsėjo mintims bangomis išsiliet...
Tebūnie –
Mylima...
 
Palengvės.
 
2017 m  rugsėjo 21 d.