ant suolelio prisėdęs benamis
maitina balandžius paskutiniu kąsneliu
suvirpina širdį ir be šito neramią
juk nė vienas nežinom
kokiu eisim keliu
ar galėtume dalintis tuo
ko stokojam
arba turime kažką be galo brangaus
ar galėtume numesti tarsi balandžiui po kojom
gal meilės  
gal  duonos
gal gerą žodį
ar bent jau užjaust?..
lyg mechaninis laikrodis tiksi dienos
skambutis – anksti keltis būtina
vėjas po truputį vaiko lapus
tuoj krapnos 
nes dienoja su ūkanom
užimti reikalais 
buitimi
užsimiršę
lyg sraigteliai dar beveikiančio laikrodžio
mechaniškai žvelgiam į sutiktus veidus
darbiniai benamiai
kurie  nemaitina balandžių...