Gal geriau nebesuok apie laimės šviesios perspektyvą,
Kai pražilę plaukai ima žilpint akis sidabru – 
Ne darbams, o sapnams tinka laikas pritemęs, vėlyvas
Ir ne priešams bekąst, burnoje kai nelieka dantų.
Patikėjau beveik, kūdroj veisias kad žuvys auksinės,
Tik viena problema – nepagaunu ir norų per daug.
Kasdienos maldomis gal net Viešpaties ausį pratryniau,
Nors gerovės sočios, kaip taisyklė, maldauju ne sau.
Užrakina tamsa į vienatvę tarytum į karstą,
O užmigti baugu – ar pažadins blausus rytmetys?
Už langų dargana netikra valiuta kiemą žarsto.
Kaip atminti vardus, užmarštis kai savy uždarys?