Lyg vienuolė pro celės langelį žvelgiu.
Tiktai debesys, nieko daugiau,
Ir maldos kuždesiai, o dangau, o dangau!
Man atleiski, prašau! Debesynai balti
Lyg sparnai angelų į tave ištiesti,
Liejas arfų garsais, rodos, skamba skliautai.
Ir netylanti gervių giesmė tarsi šaukia, pakilk!
Atsiplėški nuo žemės kelių. Gal aukštai,
Ten, kur mūsų nėra, gal ten sklando geroji dvasia.
Lyg vienuolė pro celės langelį žvelgiu
ir viliuosi išgirst išganingąjį balsą dausų,
laisvės angelą vedantį baltu taku. Aš į celę einu.
Puolęs angelas šaukia mane, kurgi tu!
Begalybės aš trokštu, kur viskas lygu,
Nėr kampų, nėr briaunų. Rodos, kiltum ir kiltum.
Ar ten kraštas yra? Mintys slysta į viršų
Debesų vilnimis ir į kalnus įkopia akis.
Ar ruduo ten atklysta? Ar ten gelsta klevai?
Ar liepsnoja prie kelio jų ugningi laužai?
Šlapios rudenio skiautės išsidraikę purve,
Virsta dulke pilka. Šitoks keistas pasaulis,
Tik dabar supratau, dangumi ritas saulė,
Naktimis žvaigždės žiburius žers.
Ir laivai tarsi žmonės plukdo savo bures
Į nežinomą krantą, ten, kur vėjas juos neš.