Atsimink, ko atmint negali –
tau buvau aš šešėlis ir rytas,
sakiniai išsigandę keli,
vėjo ašara, tyliai nukritus.

Atsimink – ši minutė gili,
iš sapnų ir svajų išsiritus,
ji kaip paukštis, kai tu tik tyli,
skrenda, čiulba – jėgų neturi sulaikyti.

Ji pradingo, kaip visa pradingsta,
kas tik mirksniui į žemę nužengia.
Ar buvai nors minutę laimingas,
nors dabar užmarštim ten tesninga?

Ar buvai? – Tiktai aidintys žingsniai
naktyje kaip ir visa ištirpsta...