Žiūriu pro langą, ten ruduo.
Be palto jau į lauką neišeisi.
Padūkęs vėjas taip sužnybs tave,
Kad susitraukęs, kaip kuprotas
Batsiuvys, kaip varganas keleivis,
Skubėsi kur šilčiau, kur spragsi
Židinio ugnis, karšta kava garuoja,
Kur plaka mylinti širdis,
Kur rudens vėjas jau ne toks žvarbus.
Dvi širdys, kai vienu ritmu pulsuoja.
Rudens nelaukiam, jis vis vien ateis
Nugeltusiom ražienom.
Nuauksins jis medžius, paskui
Nurengęs juos nuogai, keliu patižusiu išeis.
Mes liksim laukti, kažko laukti,
Be paliovos, be atvangos,
Gal be laukimo netekėtų saulė,
Gal mėnuo be laukimo nedalintų pilnaties šviesos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-20 15:36:53
Kažko laukdami – skubinam laiką... Bet be laukimo irgi negerai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-18 18:05:05
Rudens liūdesys ir laukimo prasmė...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-18 13:47:55
Metų laikai turi savo paskirtį, tiesas, o mes juos pasitinkame ir išlydime pagal nuotaiką.
Prasmingos mintys.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-18 12:56:59
Laukimas pripildo dienas prasmės, nuspalvina žodžius, pakylėja virš kasdienybės.