Dažnai čia ateinu, o tu kaskart gražesnė.
Saulė nurausvina kas kartą vis skaisčiau.
Galbūt tai mano žvilgsnis darosi sunkesnis,
Prasiskverbia į plytų mūrą vis giliau.
 
Nebesurast, kas būtų dar brangiau ir miela,
Kas dar daugiau metus vaikystės man primintų,
Kaip buvusi kadais ledų apgriauta siena,
Vargonų likučiai sulaužyti, suminti.
 
Nesupratau tada nei grožio, nei didybės,
Nei vietos šios šventos dar nuo senovės,
Kai Nemunas ramus tekėjo, nesupykęs,
Pavasariais negraužė kranto srovės.
 
Pastatė bočiai, perlą mums paliko,
Paliko švyturį ant Nemuno pakrantės,
Šviesus raudonis taip širdin įkrito,
Kad jo per amžių žmogui neišsemti.
 
Ilgai galvoju ir jaučiuosi kaltas,
Kad mes vaikaičiams liksime skolingi,
Jiems nesukrausim tokio švento kraičio,
Kaip šis, kur šimtmečiais taip spindi.
 
Galėtum, šauktum tiems, kur turtus žarsto,
Kur bankų sąskaitas pilvotas laiko:
— Prabuskite, pakilkite iš aukso karsto,
Kol turite statyt šventovėm laiko!
 
Tikiu, bažnyčia ši dar šimtmečius stovės
Gražiausiam Lietuvos istorijos lape,
Tiktai ne mus, nes mus tada ją lankantys minės,
Valstybės turtą tempusius tik pas save.