Ir jau šį pavasarį,
sprogus pumpuro kevalėliui,
raudonais bateliais,
išriedėjo džiaugsmo TAKELIS.
Išriedėjo per Čiurlionišką miško tylą,
per tirpstantį Vyjūnėlio ledą,
tokį trapų, lyg angelą nutapytą.
Išriedėjo ir nuriedėjo
per mėlynių švelnius žiedelius,
pro ančių margų pulkelį,
pro gulbių baltų porelę,
lygiadienio vandenėliu nusiprausęs.
Išriedėjo prie šaltinio sūraus,
lyg ašara,
kur karūną Barboros iškėlęs,
meilės pasaką Nemunas seka
prasiskleidusiai saulėtai dienai.
seka ir seka:
plauk, laiveli, į didelę LAIMĘ.