Sužėrėjo rudenio saulėj
Sodelio pačiam pakrašty,
Prie šakelės obels prisiglaudęs,
Rodos, virpa ir dega ugny.
 
Veltui naktį lietus šaltas prausė,
Barė vėjas:
      — Nedrįsk, oi nedrįsk!
Kaip jaunam putinėliui nerausti,
Jeigu meilė karšta, bet graži.
 
Na ir kas, kad ruduo, vėsios naktys,
Vis daugiau danguje debesų,
Neuždraust putinėliui uždegti
Obelėlei šimtus rubinų.