Kai juodą grumstą
Trupina akėčios,
O jaunas daigas
Ryto rasą geria,
Aš mintimis
Sugrįžtu į vaikystę,
Kur sekė pasakas mama.
Vaikystėj pilį
Milžinai apgynė
Kalaviju nuo neprašyto svečio,
O liepos medumi vaišino,
Bet ne kiekvienas
Tarė ačiū.
Tada mes vasarom
Miškais klajojom,
Vis pasivyti
Bandėm aidą –
Praėję metai
Nieko neištrynė –
Atsimenu lig šiol
Tą gaidą.
---------------
Tėvynė motinos
Balsu graudena,
Tavy pagoniška dvasia,
Sūnau, kol gyvas,
Terusena.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-15 21:52:19
Man atrodo, kad visai nesvarbu, kokia dvasia žmoguje rusens pagoniška ar dar kitokia (pvz. krikščioniška), svarbiausia, kad kiekvienas žinotų savo misiją žemėje ir ją atliktų, siekimas dvasios tobulumo, o ne griaunamoji.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-14 19:56:46
Neištrynė todėl, kad viskas buvo labai tikra ir sava; ir liepos ir medus ir dirvos grumstas, kuriuose buvo palikti jūsų pėdsakai
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-14 11:49:50
Taip, Lietuvoj krikščionybė su pagonybe susipynusi į vieną kamuolį, tai didžiulė stiprybė, bet ne visi tai suvokia. Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-14 11:36:00
Sugrįžau ir aš į vaikystę jūsų eilemis