Jaunystę bešvenčiant drebulės ošė
Ir raitėsi upėse gyvas vanduo
Ir krito po kojom, ir žvėriškai juokėsi
Tas šlapias ir kruvinas šaltas ruduo.

O ten, karuselėj, sužvengė arkliukas.
Ir raitelis mažas, pusiau be dantų
Tol sukos  ir supos, kol raibos gegutės
Įspraudė į delnus jam šimtą „kū kū\".

Sulinko berniukas, o rytmetį vieną
Voratinkliais, dulkėm sužibo plaukai,
Nesistebi tetos, nešūkčioja dėdės
Kodėl be dantų iki šiol palikai.

Ir eina berniukas, per rudenį mina
Sunkiu tarsi rytmetis vakar žingsniu,
Tik jam ant pečių vis gegutės netyla,
Vis kemša į ausį tą patį „kū kū\".

Kol šventėm jaunystę praėjo berniukas,
Praėjo, pamiršo į mus pažiūrėt,
Kai švęsim senatvę, kažkur ten pro sutemas
Berniuko ieškoti atjos giltinė.