Slenkant ūkanom ima tirštėti
Seno parko fontano lašai.
Bet dar kvepia vėlyvom avietėm,
Nors ir vasaros teko mažai.
 
Nelabai buvo draugiški lietūs –
Nuo sūpuoklių vis plovė dainas.
Naktimis stigo laiko derėtis,
Ar mėnuo kokią žvaigždę numes...
 
Net šešėliai įkaist nesuspėjo,
Napakilo akmuo virš vandens.
Susivėlus akacija vėjy
Prašo dar neskubėti rudens.
 
Tad beriu užsimerkus avietes
Į fontaną nuo kairio peties.
Sako, prietarais reikia tikėti –
Gal pareis, ant suoliuko prisės
Bobų vasara –
Saulę grąžinus,
Gers avietinio skonio vandens...
 
2017 m. rugpjūčio 2 d.