užaugusios pavėsyje lietaus
pro mėnesieną švyti baltos rožės
išbrisk iš rūko tyliai
neužgauk
paglostyk lūpom trapų laiko grožį
nakties delnais nuslydusi alsa
nulaupo praradimo skaudų žvyną
šalnos kristalais žėrinčia vėsa
nors artimi —
viens kito nepažinę
išglostome blakstienomis naktis
kampučiais lūpų piešiam burtų ratą
krašteliuos vyzdžių prietemų drugys
šalta srove gležnus pečius nukrato
rudens geltono laiko atspindy
lyg mano būtį kažkas budriai saugo
kai sielon gręžia
aš esu rami
atrodo ne nykstu
o kūnu augu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2017-10-02 15:39:12
...taip puikiai liejasi poetiškos sielos perlai...
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2017-09-20 18:35:49
Koks lyrikos perliukas. Mmmm... tai skaniau už šiųmetinį medų.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-09-13 21:57:10
Labai šaunios eilės, labai... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-13 12:38:29
Klasiškai...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-13 11:00:52
Gražūs žodžiai ir plaukia upeliu.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-13 08:32:00
Kiekviena eilutė – grožis :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-12 15:41:58
švelni ir subtili lyrika