Nutįsta mieste debesys.
Perukas
Miglų išdrinka gatvėse, alėjose...
 
O man vis regis, kad pabus netrukus
Nauja diena –
Dar niekad nemylėjusi.
 
Skaisti, naivi, su suknute lig kelių,
Paliesti bandanti praeivių veidus
Tam, kad visi suprastų –
Širdį gelia,
Nes daug ko vakar, užvakar neleidom.
 
Neleidom atmerktom akim sapnuoti
Vaikystę savo
Ir vaikais pabūti...
 
Ir skris, ir skris
Vėl svajomis sparnuoti
Tie, kas savy prisimena truputį,
Kaip gimė šitas miestas, parkas, namas,
Kaip gimė langas vasarai atvertas...
Ir kaip šypsojos jaunos mūsų mamos,
Kai tėčiai joms pasakė vieną kartą...
............................................................................
 
Ak, ta diena –
Dar niekad nemylėjus
Staiga paraudo...
Stabteli sekundės –
Nušvinta miglose paskendusios alėjos,
Nes šimtas bučinių prie šimto skruostų glunda.
 
2017 m. rugsėjo 6 d.