Varvės, lašės nuo žvakės miglotas ilgesys.
Ir kam? Ten mes kartu, ir visko bus gana.
Šešėlių jaukuma juk mums tepriklausys.
Ir mes dar neseni, ir meilė dar jauna.
 
Kiek meilėj duburių, akivarų, kurių,
Kaip spąstų ar tinklų gyvūnai vargani,
Nejuntam ar nevengiam. Link geismo žiburių
Tu nesismelk, sustoti pabandyk... kai gyveni...
 
Ta žvakė, ta bordo aksomo jaukuma,
Klejonė įnori, ar gal lemties brėžta,
Tas vangulys rūkstąs ir žiežirbų ūma
 
Susmilks šalia. Mylėk ir būk kartu,
Tu, septyniolikmete aistringa ir griežta
Jaunystės tikruma, kad esava kitu.