Verkia eglė rudenio barama.
Kamieną dangsto žaliąja skara.
Vėjas šukuoja ir drasko šakas.
Egle, Egluže, paguos tave kas?
Stovi užkeikti medžiai – sūnai,
Neapkabins jie daugiau, tu – žinai,
Ir nebeglostys tau rankų švelniai,
Ir nepaguos, jie – tik medžiai nūnai.
Dreba drebulės lapai žali.
Egle, atleist tu dukrelei gali...
Tik atsiritusi kraujo puta
Tau nebeleidžia prabilti į ją...
...................................................
Rymo Eglė rudenio barama
Vasarą, žiemą vienodai žalia.
Stovi... ji vėjui skarų nenumes...
Žilvino, žalčio daugiau nepraras.