Tu ateini iš neegzistuojančio pasaulio
ir atplauki iliuzijų pilnais laivais,
kasdieną niūrią perrašai iš naujo,
papuošdamas ją vaizdiniais keistais...
 
Tai kas, kad  tu tiktai saldi apgaulė,
skraidai fantazijos lengvais sparnais,
nemindomais žmonių takais keliauji
ir sugrįžti vis kitokiais veidais... 
 
Tu ateini, kai nieko nebelaukiu...
paglostai sielą kupinais jausmų delnais
ir aš iš dulkino palovio viltį vėlei traukiu,
paleidžiu laisvėn – gal ji man atleis... 
 
--- Ir guls vėl žodžiai netikėtai gimę –
tave pažinę niekada nebus aklais –
klajosiu spalvose nuo realybės atsispyrus,
juodas dienas užklojus tavo pažadais.