Aš regėjau Žydrąją paukštę,
Aš mačiau ją savo delnuos,
Juos vagojo upės ir aukštis
Ir šviesa akyse žydrumos.

Man  pavyko paukštelio paklausti,
Kaip išvengti tamsios pilkumos,
Kuri kartais neleidžia, supjausto
Visą džiaugsmą širdies šilumos.

Būk laisva, kaip lengvas drabužis,
Kuris glosto kojas, rankas,
Būk lengva, kaip pavasario gūsis,
Glosto skruostus švelnia plunksnele.

Būk tvirta kaip žvilgantis plienas,
Vis purenantis žemės grumstus,
Būk linksma, kaip laimingas šunelis,
Kai paglosto švelniai žmogus.

Būk drąsi, nes esi taip mylėta,
Kad net skilo per pusę Dangus,
Būk gera ir diena bus saulėta,
Nors aplink bus tamsi pilkuma.

Ir kai siela mano nurimo,
Ji  pamojo  žydru sparneliu,
Palinkėjau aš jai lengvo skrydžio,
Vėl sugrįžti, kai bus klausimų.