vien pagalvojus
man apie Tave,
turėtų trenkt perkūnas...
o, pagunda,
neleisk ištirpti
beprotystės meduje,
lyg raganai,
neleiski laužą kurstyt...
dar niekas niekada
man apie aistrą
taip nėra kabėjęs
ir taip gundęs...
tie šnabždesiai,
atodūsiai...
tie Tavo žodžiai –
balzamas mano liūdesiui...
balzamas...
o aistra –
tai – šypsena mana...
svajonės tavo,
manų svajų – sparnai...
o viltys tarsi saulėti krantai...
deja, žinau,
nuo skausmo iki beprotybės –
vienas žingsnis...
nuo meilės ir aistros,
manau – taip pat...
kas – tai:
bausmė ar dovana...
ar tik akimirka žavinga...
mąstau ir niekaip negaliu suprast...
lopšinę leisk Tau padainuot,
leisk palinkėt saldžių sapnų...
leisk šimtą kartų pakartot,
laiminga, kad Tave turiu...