Sluoksnis po sluoksnio lupu paviršių,
Maudžia sudirgusią odą.
Leidžiu sau būti anoj akimirkoj
Ir jai visa atsiduodu...

Anapus kadro savęs neberegiu, 
Tenai tik šešėlis praėjo.
Laikau paslėpusi antrą gyvenimą, 
Nes pirmo kartu neturėjom...

Ir taip kas kartą sulaukdavau trečio, 
Labai banalaus ir pilko.
Skolintus bučinius, dvelkiančius klasika,
Pasiglemžiau iš ketvirto...

Kažkam dovanojau, kažkas pasimetė,
O penktas kažką surado...
Sluoksnis po sluoksnio mažėja įtampa, 
Tirpsta ir aižėja ledas...